Liutauras susirenka kaimynų šiaudų spudulus ir iš jų gamina šiaudų granules, naudojamas kurui ir naminių gyvūnų pakratams. Šio pažangaus verslo tėvo – buvusio parlamentaro Jono Šimėno – gimtinėje Papiliuose jaunas bioinžinerijos magistras ėmėsi vienas pirmųjų Lietuvoje, pamatęs, kad šiaudai laukuose mėtosi kaip šiukšlės.
Didžiąją dalį produkcijos eksportuoja
Liutauro Šimėno ūkio šiaudų granulių gamybos ceche Skudų kaime, Viešintų seniūnijoje (Anykščių r.), šiuo metu dviem pamainomis triūsia apie penki darbuotojai. Pernai čia buvo pagaminta apie 1,5 tūkst. t šiaudų granulių. Apie 90 proc. produkcijos gyvūnėlių kraikui eksportuojama į Suomiją, Daniją, Švediją, Vokietiją, Belgiją, Olandiją. Ruošiamasi eksportui ir į Norvegiją.
„Beveik visą produkciją realizuoju per tarpininkus. Tikiuosi, kad kitais metais gal šiek tiek parduosime ir patys. Jau metus labai stipriai dirbame šiuo klausimu“, - sako Liutauras. Anot jo, kainos skirtumas, parduodant be tarpininkų, didelis – apie 20 EUR/t. Apie tiek jis gauna už toną granulių iš tarpininkų. Taigi šie užsideda dvigubai.
Šiaudų granulės, ir kaip kraikas, ir kaip kuras, populiarios užsienyje, tačiau dar nepaklausios mūsų šalyje. „Lietuva truputį vėluoja, kaip ir visose srityse. Bet, manau, laikui bėgant taps paklausios ir čia“, - viliasi 31 metų ūkininkas.
Bioinžinerijos magistro teigimu, šiaudų granulės už medžio geresnės, nes daugiau sugeria drėgmės, o panaudotas kraikui šiaudų granules išmėžus ant laukų jos per dvi tris savaites suyra ir tampa puikiausia trąša. O štai medžio granulių pėdsakų pabėrus laukuose galima rasti ir po dvejų metų.
Naudoja tai, kas kitiems nereikalinga
Pasak L. Šimėno, turintieji didelius šiaudų granulių gamybos fabrikus gali prisipirkti daug šiaudų, tada ir darbas vykstąs sklandžiau. O L. Šimėno ūkyje dirbama daugiau, kai turima daugiau šiaudų, o darbai sulėtėja šiaudų kiekiams sumažėjus. Mat tik mažą dalį šiaudų ūkininkas perka, daugumą žaliavos savo produkcijai jis gauna veltui iš žemdirbių, po derliaus nuėmimo norinčių nusikratyti nereikalingais šiaudais.
Gamybai panaudoja ir savo išaugintų javų šiaudus. Kai kurie ūkininkai, prie kombainų pritaisę smulkintuvus, šiaudus susmulkina ir išbarsto savo laukuose. Tačiau dalis nenori to daryti. Pirmiausia, ūkininkai stengiasi iš savo laukų išvežti šiaudus, kad šie neplatintų ligų, jeigu jos buvo įsimetusios į pasėlius. Antra, pasak pašnekovo, kombainais smulkinant šiaudus laukuose mažiausiai 15 proc. padidėja kuro sąnaudos.
Liutaurui akivaizdu, jog šiemet nuėmus derlių šiaudų Viešintų krašte bus net kelis kartus mažiau nei pernai. Šiemet iš vieno hektaro tenuimama apie 1 t šiaudų, kai pernai iš to paties ploto būdavo gaunama 3-5 t.
„Šiemet buvo labai prasti žieminiai pasėliai. Iš vasarinių javų dabar lieka daugiau šiaudų negu iš žieminių, nors dažniausiai būdavo atvirkščiai“, - sako Liutauras.
Anot jo, Lietuvoje jau atsiranda firmų, ruošiančių žaliavą šiaudų granulių gamintojams. Perkant šiaudus gamybos kaštai stipriai išauga.
„Bet ką darysi – geriau dirbti negu nedirbti“, - sako nedidelio ūkio šeimininkas.
Šiaudai mėtėsi kaip šiukšlės
L. Šimėno ūkis išties nedidelis – aplinkui savo sodybą jis dirba apie 60 ha žemės, iš jos tėra 18 ha savos. Žemės čia derlingumu nepasižymi. „Jei prikuli 5 tonas kviečių iš hektaro – tai labai geras derlius“, - sako Liutauras, šiemet pasėjęs kviečių, kvietrugių ir grikių.
Įregistravęs ūkį, prisipažįsta, apie šiaudų granulių gamybą nė negalvojęs. Bet per studentų atostogas ūkininkaudamas Papilių kaime, tėvo, buvusio parlamentaro Jono Šimėno, gimtinėje ir ruošdamasis magistro studijoms atkreipė dėmesį, jog aplinkui laukuose lyg šiukšlės mėtosi šiaudų krūvos – niekam jų nereikia.
Pirmiausia būsimas magistras pagalvojo apie briketų gamybą, bet padiskutavęs su tėčiu nusprendė, kad granulės turi didesnių perspektyvų.
„Viskas žengia į priekį, žmonės jau ne tik malkomis kūrena savo namus, bet ir naujesnėmis kuro rūšimis“, - sako L. Šimėnas.
1870 metais statytas Liutauro senelių namas, kur įsikūrė jaunasis ūkininkas, irgi šildomas moderniai.
„Rudenį užkuriu automatinį katilą, kūrenamą šiaudų granulėmis, ir tik pavasarį išjungiu. Namie šilta, gera. Išvažiavęs ir grįžęs po keturių penkių dienų randu šiltus namus, jokie vamzdžiai neužšalę“, - džiaugiasi paties gaminamu ekologišku kuru senolių statytą namą šildantis ūkininkas.
Ūkininkauti pradėjo studijuodamas
Klaipėdoje gimęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentas buvo įgijęs bakalauro laipsnį, kai tėvo giminė Papiliuose susigrąžino žemę. Ir tada Liutaurui kilo mintis: „Yra žemės – reikia pasėti.“ Sutarė su vietos draugais – vienas aparė, kitas pasėjo. Rudenį nukūlė šiokį tokį grūdų derlių. Ir tada pagalvojo: kodėl truputį nepaūkininkavus, jei vasaromis vis tiek nieko neveikia.
„Taip ten ir ūkininkavau. Iš pradžių nei technikos turėjau – tik seną traktorių bulvėms sodinti. Bet pabandžiau vienais kitais metais. Kai baigiau mokslus, dar šiek tiek žemės nusipirkome iš tėvo sesers ir brolio, nes jiems jos nereikėjo. Dar daugiau pasėjome javų“, - pasakoja Liutauras, į ūkininko kelią stojęs lyg netyčia, lyg žaisdamas.
„Žaidžiant“ ūkininką buvo baigtos ir magistro studijos. O tada jau žemdirbio patirties įgijęs jaunuolis pagalvojo, kad kaime gyventi daug geriau nei Vilniuje ir pats sau viršininkas esi.
Taip apsisprendęs išsinuomojo žemės. Tuo pat metu šovė idėja ir iš šiaudų gaminti granules.
„Ir gamyklėlę atidarėme vieną pirmųjų Lietuvoje. Paskui apsigyvenau čia. Vieną kitą projektą parašiau, gavau Europos Sąjungos paramos. Kaip „užsikabinau“, tai dabar jau viskas – nusėdau čia“, - šypsosi jaunas vyras.
Senos sodybos giminėms nereikėjo
Sumanęs apsigyventi dar prosenelių statytoje sodyboje Liutauras sako konkurentų tarp giminaičių neturėjęs. Seneliui mirus 10 metų sodyba buvo negyvenama. Šiemet mirusi 97 metų Liutauro močiutė Stasė Šimėnienė, likusi našle, gyveno Panevėžyje.
„Niekas nenorėjo įsikurti, mes siūlėme giminėms. Namas pradėjo smegti. Aišku, čia truputį „pasikrapštydavome“, dar atvažiuodavome bulvių pasodinti. Sodinome, kol supratome, kad neapsimoka to daryti – geriau atvažiavus per kokias šventes iš kaimo žmonių nusipirkti. Pradėjęs čia nuolat gyventi, aišku, ir daržų, ir bulvių vėl užsiveisiau“, - pasakoja Liutauras.
Jaunas vyras neslepia, jog tėvas labai patenkintas, kad jo gimtojoje troboje apsigyveno sūnus. Išsilavinęs ūkininkas, gimęs ir augęs mieste, šiuolaikiškus patogumus XIX amžiaus sodyboje sugebėjo susikurti, nesugriaudamas jos autentikos, atvirkščiai – kiek įmanoma išsaugodamas ir atskleidimas senovinį grožį.
Miestą į kaimą iškeitusio jaunuolio neatbaidė ir tai, kad Papilių kaimas – net ne bažnytkaimis, gyventojų nedaug, čia nėra arti nei pramogų centrų, nei kultūros židinių. Vietovės nepasižymi vaizdingumu. Bet Liutauras sako, jog dabar šios sodybos neatiduotų ir už siūlomus milijonus.
