Kažkada teturėjęs kelis hektarus žemės ir dešimtį raguočių, dabar M. Lekešys – vienas stambesnių Marijampolės krašto ūkininkų.
Jis, kaip ir dauguma Suvalkijos žemdirbių, sėja javus, be to, augina daugiau kaip pusę šimto mėsinių galvijų. Tradicinį ūkininkavimą vyriškis paįvairina įsigijęs bandą galovėjų, bevilnių mėsinių avių ir... šerną. Be to, M. Lekešys – puikus racionalizatorius, savo ūkyje patobulinęs ir įdiegęs ne vieną techninę naujovę.
Galvijai – nuo pat ūkininkavimo pradžios
Ūkininkauti pradėjęs 1992 m., už pajus iš yrančio kolūkio Mindaugas įsigijo nedideles penimų galvijų fermas bei 17 galvijų.
„Savų žemių pradžioje turėjome vos 3 ha, o paskui atgavau apie 14 ha ir dar žmonos buvo 34 ha, paskui šiek tiek pirkome, dalį išsinuomojome. Žemės išsidėsčiusios per kelis kaimus: Paršelių, Šunskų, Tursučių – didžioji dalis aplink fermas. Dabar turiu per 100 ha ir dar norėčiau apie 50 ha pirkti. Kai įsigijau naujesnės, galingesnės technikos, pajutau žemės trūkumą.
Dabar turiu keturis „Belarus“ traktorius – du modernius ir du senesnės laidos, javų kombainą, vieną kinišką traktorių, kurį naudoju prie fermų.
Esu įsigijęs ir visą reikiamą šieno ir šienainio gaminimo techniką. Viską pirkau be paramos lėšų – nenorėjau įsipareigojimų, tikrintojų, papildomo streso. Be to, mano amžius jau toks, kai NMA neteikia prioriteto“, - šypsodamasis apie savo ūkininkavimo pradžią pasakojo M. Lekešys.
Nuo pat savarankiško ūkininkavimo pradžios jis laiko galvijus. Keletą gavo iš kolūkio už pajus, savo devynis turėjo, dar veršelių iš žmonių prisipirko. Taip buvo suformuota melžiamų karvių banda. Pieno ūkis gyvavo ilgai, tačiau dėl darbuotojų stygiaus ir sunkaus kasdienio darbo M. Lekešys prieš penkerius metus nusprendė jo atsisakyti.
Iš pradžių iš žmonių jis pirko veršelius ir juos užaugindavo. Dabar jau užtenka savų galvijų. Ūkininko laikomos karvės žindenės išaugina per metus ne tik savą, bet ir iki šešių joms priskirtų svetimų veršelių. Fermose daugiausia mėsinių veislių mišrūnai, kurių vieni ryškiau, kiti mažiau paveldėję savo veislės bruožų. Anot patyrusio zootechniko, mišrūnai atsparesni aplinkai ir ligoms, puikiai auga.
„Auginu juos maždaug iki 600-700 kg svorio. Problemų dėl realizavimo nėra jokių – mėsinių galvijų poreikis didžiulis, tačiau bėda ta, kad supirkimo kaina mėsinių ir pieninių galvijų skiriasi labai menkai. O juk mėsa daug geresnė ir išeiga didesnė. Gerai, kad pastaruoju metu supirkimo kaina šiek tiek kyla. Beje, šiemet iš ūkininko Juozo Bekampio įsigijau limuzinų veislės bulių, tad turiu ir grynaveislių mėsinių galvijų“, - pasigyrė ūkininkas. Po fermas pasidairius galima pamatyti ir šarolė bei kitų mėsinių galvijų veislių bulių ir telyčių. Šiuo metu čia yra apie 70 mėsinių galvijų.
Egzotiniai gyvūnai
Egzotiškuosius galovėjų veislės mėsinius galvijus M. Lekešys pirmą kartą pamatė per televizorių, o paskui juos besiganančius išvydo važiuodamas Krosnos link. „Užsukau pas jų savininką ir kelis nusipirkau. Šiaip, dėl įdomumo, kaip egzotinį gyvūną. Nors tai mėsiniai galvijai, iš jų verslo nepadarysi – auga lėtai, nėra dideli. Bet jie labai nereiklūs nei pašarui, nei laikymo būdui. Žinoma, neatsisako ir geresnių ganyklų plotų, bet šiaip juos ganau ne pačiuose geriausiuose laukuose. Šie gyvūnai gero būdo, neagresyvūs. Mėsiniai galvijai apskritai yra ramesni“, - negailėjo pagyrų ūkininkas.
M. Lekešys turi ir pulkelį avių. Jame yra ir Romanovo veislės, ir lietuviškų juodgalvių, bet didžioji dalis – dar retai Lietuvoje esančių bevilnių mėsinių avių.
„Šiemet sulaukiau septynių šios veislės avinukų ir penkių avyčių. Dabar dar turiu keturias jaunus veislinius avinukus ir tikiuosi, kad kažkas norės juos įsigyti veislei, mat tokių avių Lietuvoje dar labai mažai. Šios mėsinės bevilnės avys užauga iki 80 kg, o jei ilgiau laikytum, manau, dar labiau įmistų“, - svarstė ūkininkas.
Greta galvijų tvarto savo būstą ir teritoriją turi ir šernas, tiksliau šernė. „Ją suderėjau užvažiavęs pas draugą. Man gražu kažkas įdomiau. Greta fermų buvo tokia apleista vieta, piktžolynas, tad pamaniau, kad šernė čia padarys tvarką. Ir užtvėriau jai gardą. Dabar jokios piktžolės nelikę. Šiuo metu mano šernė „svečiuojasi“ pas kavalierių, tikiuosi viskas bus gerai ir pavasarį džiaugsimės mažais šerniukais“, - apie netradicinius ūkio gyventojus pasakojo M. Lekešys.
Racionalizatorius
Ūkininkas šį rudenį baigė statyti naują mėšlidę. Ji didelė, tad tilps visas žiemos mėšlas. Mėšlas iš fermų šalinamas mechaniniu būdu. Fermose M. Lekešys yra sumontavęs ėdžias, panašias į tas, kurias matė parodoje. Nagingas ūkininkas, sutaupydamas nemažai pinigų, pats pasigamino panašias, ir dar jas šiek tiek patobulino. Į šias ėdžias įdedamas šienainio ritinys, kurio galvijams užtenka maždaug penkioms paroms. Paprastą rusišką pašarų malūną ūkininkas taip pat patobulino, kad kuo mažiau reikėtų sunkaus rankų darbo.
Girdymas fermose – irgi automatinis. „Šią fermą vis po truputį rekonstruoju, ką nors naujo įdiegiu“, - tikino išradingas ir nagingas vyriškis.
„Esu šiemet sumontavęs ir naują namų šildymo įrangą – pastačiau krosnį, kuri gali būti kūrenama ne tik malkomis, bet ir grūdais. Dabar eksperimentuoju kūrendamas avižomis. Mano užaugintų avižų turėtų užtekti visam šildymo sezonui. Jų reikės maždaug 5 tonų. Tai pigus ir kaitrus kuras. Šią krosnį įsigijau iš lenkų. Tereikėjo 100 km pas kaimynus nuvažiuoti ir nusipirkau gerokai pigiau nei Lietuvoje.
Krosnis kompiuterizuota – nustatai ir kompiuteris pats reguliuoja pagal lauko temperatūrą, kiek kuro naudoti, kad namuose būtų palaikoma pastovi 23 laipsnių šiluma. Per pirmąją kūrenimo savaitę sueikvojau apie 200 kg avižų. Jų kaina dabar siekia apie 300 Lt, bet kūrenu savo užaugintas, tad galima sakyti, kad sąlyginai man kuras nekainuoja. Kad nereikėtų maišais avižas nešioti, jos yra sukrautos antrame pastato aukšte ir vamzdžiu reikiamas kiekis byra į krosnį. Taigi jokio rankų darbo“, - džiaugėsi sumanus ūkininkas.
Svajoja plėsti ūkį
M. Lekešys turimuose 100 ha sėja apie 50 ha žieminių javų – kviečių ir kvietrugių. Apie 30 ha užima ganyklos, šienaujami plotai, kultūrinės pievos. Taip pat kasmet ūkininkas užsiaugina miežių, avižų, mišinio su pelėžirniais, jame – daug galvijams būtinų baltymų.
„Galvijams visus pašarus užsiauginu pats. Pagrindinis jų maistas – šienainis ir miltai, kuriuos darau taip: nuperku šiek tiek mineralų, baltymingų priedų, sumaišau su pelėžirnių, avižų, kvietrugių mišiniu, viską sumalu ir pagaminu pašarą. Dar galvijams parūpinu ir laižomos druskos su mikroelementais“, - pasakojo savo srities specialistas.
Žieminius kviečius M. Lekešys beveik visus parduoda – aruoduose jų nekaupia. Anksčiau yra auginęs ir rapsus bei cukrinius runkelius, bet dabar jų nebesėja. Ūkininkas džiaugiasi, kad šiemet subrendo geras derlius – javų iš kai kurių laukų prikūlė po 7 t/ha, avižos, miežiai byrėjo apie 4-5 t/ha, o mišinys – apie 6 t/ha.
Ūkininkas gyvena Šunskuose, gražiai išpuoselėtoje sodyboje, o fermos yra už 3 km Paršelių kaime. Ten ir pagrindiniai žemės plotai. Paklaustas, ką dar planuojąs artimiausiu metu, sako, jog ketina naują kombainą įsigyti ir norėtų žemes praplėsti kokius 50 ha, tada būtų visko lyg ir gana.
