Tad bitininkystė atrodo gana paprastas ir pelningas užsiėmimas. Visi subtilumai ir niuansai prasideda vėliau – reikia, kad bitės niekur neišskristų, nesusirgtų, o jų medus būtų tikrai vertingas. Apie tai ir šnekučiuojamės.
Tikėti tik dokumentais
„Dabar rinkoje apstu tokio medaus, kuris ir avilyje niekada nėra buvęs“, – glumina pašnekovė.
Tai reiškia, kad iš užsienio, ypač Kinijos, atvežami falsifikatai, kuriais prekiauti siūloma ir tikriesiems bitininkams, gundant juos itin maža kaina – po 6,5 lito už kilogramą. Toks pigus medus vargu ar gali būti – darbas, įranga, pačios bitės, jų priežiūra, važinėjimas į laukus ir dar daugybė kitų dalykų yra bitininko triūsas, už kurį parduodant medų norisi ir pelno gauti.
Skoniu ir savo medaus valgytojo patirtimi nelabai galima pasikliauti – saldumas ir skonio sudėtingumas nėra patikimi rodikliai. Šiais laikais, kai skoniui stiprinti netrūksta priemonių, galima sukurti kokį tik nori. Žinoma, pavienis bitininkas, išties laikantis bičių, tuo neužsiims, tačiau medus, esantis nežinia iš kur ir dar didžiuliais kiekiais, gali būti ir nežinia iš ko.
Net ir tikras medus yra labai skirtingos kokybės, tarkime, lipčiuje daug mineralų, jis palyginti menkai kvepia. Pavasarinis medus kvapesnis, bet fermentų jame taip pat mažiau nei surinktame vėliau. Tad norinčiajam valgyti tikrą ir labai gerą medų reikia detektyvo uoslės arba nesidrovėti paprašyti dokumentų. Kokybiški ir ekologiški produktai yra sertifikuojami, o medus tiriamas laboratorijoje.
Prireikė turėti savo
Yra dar vienas kelias – turėti bent keletą avilių pačiam. Tiesą sakant, taip prasidėjo ir Snieguolės bei jos bičiulio Antano bitininkystė. Susirūpinęs savo sveikata, prisižiūrėjęs užsienio televizijos laidų apie stebuklingą bičių produktų galią, vyriškis pradėjo jų ieškoti Lietuvoje. Ne bet kaip – norėjo pamatyti avilius, bites, medaus sukimo įrangą.
Labai nusivylė tuo, ką pamatė, ir nusprendė imtis bitininkystės pats.
O štai Snieguolė atgavo senelių žemę Ukmergės rajone – beveik dvidešimt hektarų, o ką su ja daryti? Aplink buvo daug taip pat atsiimtos ir dirvonuojančios žemės. „Taip suderinome interesus – jis norėjo bityno, o aš – sutvarkyti ir naudoti žemę. Kol sugalvojome ją užsėti vaistažolėmis, kol buvo sutvarkyti aplinkiniai laukai, turėjau progos paragauti ir nepaprastai skanaus šviesaus usnių medaus“, – svajingai sako Snieguolė.
Nejučia kyla įtarimas, kad po kelerių metų ji gali tų usnių ir pasisėti. Mat jos hobis – iš surinkto medaus gaminti ką nors tokio – ne tik sveiko, ekologiško, bet ir įdomaus – įvairiausių skonių. Taip atsirado medus „Vasaros nostalgija“ su įvairių vaistingųjų augalų ekstraktais – šaltmėčių, melisų, raudonėlių, čiobrelių, anyžinių lofantų, medus su imbieru, o planuose – dar daug naujų jo skonių.
Tarp kitko, šiųmetėje žemės ūkio ir maisto pramonės parodoje „AgroBalt 2012“ „Vasaros nostalgija“ jau buvo ir įvertinta – produktas apdovanotas parodos diplomu, o tai byloja apie jo kokybę.
Snieguolė žino, kaip nuolat turėti šviežio medaus – koriuose jis ilgai yra skystas, tad išsukamas neskubant, kai jau prireikia, ir todėl ilgai būna nesusicukravęs. Dar ji ir bičiulis Antanas, mokęsi bitininkystės ne iš senolių, o iš literatūros, sugalvojo, kaip pratęsti medunešį, tad paskutinę partiją medaus iš avilių ima labai vėlai.
Jei bičių daug, jos neturi darbo ir mano, kad medaus nebeprisirinks, aršiai puola žmogų, besikėsinantį į avilio turinį. Jei spiečius didelis ir atsiranda kelios motinėlės, jis gali pasidalyti ir išskristi. Išskrenda pačios jauniausios ir stipriausios, išsinešdamos iš avilio medų – kiekviena pasiima jo tiek, kiek reikia trijų parų kelionei.
Gerai bitėms ir jų šeimininkams
Dabar jų bitės renka medų iš facelijų, raudonėlių, barkūnų ir anyžinių lofantų, kurių medaus užsispyrė paragauti Antanas ir parsisiųsdino sėklų. Apie šį augalą, pagal poveikį prilyginamą ženšeniui, jis gali kalbėti ilgai ir nuoširdžiai tiki jo stebuklinga galia. Snieguolė ja patikėjo ravėdama šių augalų lauką.
„Buvau labai pavargusi, skaudėjo galvą, nebeturėjau jėgų, bet eidama pro šalį supratau, kad jei neparavėsiu dabar, tai kitą savaitę tai padaryti jau bus labai sunku. Pradėjau rauti piktžoles, o po keliolikos minučių pasijutau daug geriau, tad darbavausi ilgokai, o tą naktį ne taip paprasta buvo užmigti, jaučiau energijos antplūdį“, – pasakoja moteris.
Snieguolė yra skaičiavimo technikos specialistė, o Antanas anksčiau buvo verslininkas, tad abu moka ieškoti naujausios informacijos bei reikalingų kontaktų, o į bitininkystę pažvelgti ne tik tradiciškai, bet ir moksliškai bei labai logiškai. Pavyzdžiui, jei bitei reikia skristi rinkti nektaro toli, ji ilgiau sugaišta ir labiau pavargsta, o medaus pagamina mažiau. Jei aviliai stovi prie pat nuolat žydinčių laukų, jos kelias labai sutrumpėja. Kai šeimininkai bitėmis taip pasirūpina, jie ne tik gauna daugiau medaus, bet ir bitelės gyvena gerokai ilgiau.
Vaistažolių medaus net negali lyginti su paplitusiu rapsų.
„Bitės labai protingos. Kai pas kaimyną sužydo grikiai, bijojau, kad prineš daug jų medaus. O jis specifinio skonio, ne visiems patinka. Tad stovėjau ir žiūrėjau, kur jos skrenda. Kai bičių labai daug, matyti, kur jų greitkelis, įsibėgėjusios bumbsėdavo į mane kaip dabar“, – juokiasi Snieguolė.
Mes sukiojomės miestietiškame bityno filiale Ramučiuose, kur stovi keliolika avilių, o visas kiemas užsėtas vaistažolėmis ir avietėmis. Stengiamės, kad „į kadrą“ tilptų Snieguolė ir aviliai, todėl su nektaru namo skrendančios bitės į ją ir atsimuša.
Mėginu išsiaiškinti, kiek vienu kartu bitelė neša nektaro, bet Snieguolė tik purto galvą, sako, kad šį faktą ji perskaičiusi iškart pasistengė pamiršti, mat skaičius buvo toks mažas, kad paskui net nebepatogu imti iš avilio medų.
„Kartą medaus neišėmėme ilgesnį laiką, tai paskui turėjome bėdos, užpildžiusios visus korius, bitės jų pasigamino kiekvienoje laisvoje avilio kertelėje, o be rėmelio toks korys labai minkštas, nėra kaip paimti, lūžta, medus bėga į avilį“, – pasakoja Snieguolė.
Gyvenimas avilyje
Prieš dešimtmetį pradėjusi draugauti su bitėmis, Snieguolė šypteli prisiminusi savo drąsą.
„Kuo mažiau žinai, tuo esi drąsesnis. Pradėjome nuo dešimties avilių ir per tą laiką labai daug sužinojome bei išmokome. Bene svarbiausia yra kruopštumas ir atidumas bei gamtos, augalų pajautimas, bičių biologijos supratimas. Gamta taip pat išdaigų iškrečia. Bites turi jausti prie lakos atsistojęs ir be reikalo į avilį nelandžioti, jei darysi tai kasdien, tai bites tiek sutrikdysi, kad pasius“, – pasakoja Snieguolė.
Antanas tuo metu biteles kiek aprūko ir taip įgyjame progos parodyti jas savo skaitytojams. Pajutusios dūmų kvapą bitės ima ruoštis nelaimei, gaisrui ir prireikus lėkti tolyn, todėl skubiai prisisiurbia medaus, tad gelti joms tuo metu nerūpi. Tokia yra teorija ir bitininkų patirtis.
Žurnalistinis smalsumas ir noras padaryti retą nuotrauką skatina nekreipti dėmesio į virš galvos skraidantį bitučių debesiuką. Jos jaučia, kad nebijau ir labai simpatizuoju, tad elgiasi visai draugiškai ir kantriai. Avilyje, pasirodo, ne tik korių rėmeliai, bet ir kuo tikriausi balti patalai. Vasarą jie mažina kaitrą, o žiemą šaltį, bitelėms taip jaukiau ir ramiau. O kad būtų švaru, tie patalai atnaujinami kasmet. Aviliai dezinfekuojami spirito ir pikio tirpalu, todėl išvengta ligų.
Nuo tvarkos, švaros ir korių, skirtų perams, naujumo priklauso net naujų bitelių dydis. Jei naudojami seni koriai, švaruolės bitės juos sutvarko padengdamos liekanas pikiu ir akutė sumažėja, todėl kitos vados jauniklės jau šiek tiek mažesnės.
Būsimosios motinėlės kiaušinėlis nėra dedamas į netobulą akutę, ji gali būti išbrokuota dėl to, kad yra per gili.
„Jos ir visai kitos kokybės bičių pieneliu yra maitinamos, todėl užauga greičiau (per 15–16 parų, o darbininkės ir tranai – per 21–24) ir dar dvigubai didesnės. Kiekviena motinėlė skiria skirtingus feromonus, būna, kad apie kurią nors bitės apskritai nesispiečia, o kitą tiesiog lipte aplimpa“, – sako Snieguolė.
Tranų gyvenimas nėra toks lengvas, kaip gali atrodyti. Atlikę savo darbą, apvaisinę motinėlę, jie tiesiog numiršta. Tie, kurie šios funkcijos neatlieka, dalyvauja verčiant nektarą medumi. Iš 10 kg surinkto nektaro bitės, papildydamos jį fermentais ir mažindamos vandens kiekį, pagamina 3–4 kg medaus. Tranai gali maitintis tik nektaru, o kai šis labai sutirštėja, ima badauti bei silpti. Silpstančius tranus bitės stumia į avilio pakraščius, o kai jie nusilpsta išvis, išstumia iš avilio. Rudenį taip atsitinka visuomet.
Snieguolė pati ištapė avilius – vienodi neįdomu, o ir bitėms gal lengviau savus namus, kai jie spalvoti, atskirti. „Jos tikrai skiria bent keturias spalvas, būna, kad kai kurios pasiklysta, nuneša medaus į svetimą avilį, tuomet viskas gerai, ją ten priima. Jei neatneštų, nepriimtų, kovotų kaip su priešu. Bitės darbininkės darbymečiu gyvena apie mėnesį, o likusios žiemoti – iki pavasario. Motinėlė gyvena kelerius metus ir tvirtai laiko šeimą“, – sako Snieguolė.
Vienas malonumas žiūrėti į šviesius geltonus korius, išimtus iš jos avilių. Paslaptis paprasta – išsukus medų, korių vaškas kelis kartus išlydomas virš garų vonelės ir išvalomas, kol jame nebelieka ankstesnės veiklos liekanų. Jei kas naudoja ne taip kruopščiai išvalytą vašką (o tai gana dažnas reiškinys), korys būna tamsesnis, o medus nuo jo įgauna aitresnį skonį.
Iš išvalyto vaško gaminama plona plokštelė, ant kurios iš abiejų pusių bitutės priaugina akutes, į kurias ir sudeda iš pradžių nektarą, paskui medų, ir užtaiso viršų, savotiškai užkonservuoja.
Šiuose namuose buvo neįmanoma atsispirti skonių įvairovei ir šviesiems koriams su pavasario medumi. Tokio malonumo linkiu ir visiems kitiems, skanaujantiems šios vasaros medų galbūt su jau pačių išaugintais agurkėliais ar išsikepta duona.
