Vilniuje gyvenančiam bitininkui Stasiui Kučinskui ramus šių vabzdžių dūzgimas darbo kabinete – didžiausias malonumas.
Namelyje ant ratų
Garbaus amžiaus sulaukęs, prieš kelerius metus jau atšventęs aštuoniasdešimtmetį, bitininkas nesiskundžia sveikata ir neketina atsisveikinti su bitelėmis. S.Kučinskas tikisi, kad žiema nuostolių nepridarys, visos bičių šeimos išgyvens ir kaip kasmet išvežtos į ganyklas džiugins geru medunešiu.
S.Kučinskas yra pažangaus bitininkavimo Lietuvoje pradininkas. Jo namo kieme sostinės Lazdynų rajone stovi bitidė – daugiabutis medinis namelis bitėms ant ratų. S.Kučinskas pirmas šalyje ėmė vežioti bites į vasaros ganyklas prie žydinčių augalų. „Anksčiau nebuvo problemų. Veži bitidę, tai milicininkai gero kelio palinki, o dabar stabdo, tikrina dokumentus, kimba, esą tokia transporto priemonė neregistruota, skiria baudą“, – apgailestavo bitininkas.
Tačiau šiaip ne taip jo bitės kasmet išvežamos į Paberžę, Giedraičius, Rūdninkų girią. Praėjusieji metai bitininkui buvo sėkmingi. Ypač daug prikopinėta grikių medaus, kuris laikomas vienu vertingiausių. Tiesa, pats bitininkas labiausiai vertina usnių medų.
Vieniems tinka, kitiems ne
Bičių šeimai reikia 100 kg medaus ir 18 kg žiedadulkių. Pasak S.Kučinsko, jei bitės ištisus metus laikomos vienoje vietoje, aplink pristinga žydinčių augalų, galinčių patenkinti kelių šeimų poreikius. Netgi nedideliam 10 šeimų bitynui reikia tonos medaus. Iš pradžių bitininkas vežiojo avilius, tačiau šis būdas labai nepatogus. Jo išradimu – vežiojamuoju bitynu (bitidėmis) – susižavėjo ir susidomėjo daugelis bitininkų. Tiesa, atsirado ir kritikų, mat pastebėta, kad pradėjus sirgti vienai bičių šeimai, nuo jos greitai užsikrečia ir kitos. Tad kai kurie bitininkai kategoriškai nusiteikę prieš bitides.
Neįkaista saulėje
„Nereikia daug darbo, nereikia nei pakrauti, nei iškrauti, tik nuvežti į naują vietą. Bitutės iš karto susiorientuoja, nes jų aplinka nepasikeitė“, – pasakojo S.Kučinskas. Jis prisipažįsta, kad grįžti prie tradicinio bitininkavimo jau nenori. Bitininkauti jam patinka, o tradiciniams aviliams turi svarių priekaištų: „Avilys taip įkaista saulėje, kad kraštiniuose koriuose apmiršta tranai, lydosi vaškas, negyvi tranai pradeda pūti, įsimeta bakterijos. Iš savo bitininkavimo praktikos padariau išvadą – bitidėje sukuriama bitėms tinkama temperatūra, todėl ir ligų būna mažiau, pagaliau ir medų kopinėti bitidėje daug paprasčiau nei aviliuose.“ Kad bitės nesirgtų, anot jo, reikia rūpintis visus metus.
Dūzgiančios bendradarbės
O štai diskusijų dėl namuose įrengto stiklinio avilio nekyla. Visi žavisi, tačiau bitininko pavyzdžiu retas skuba sekti.
„Mano bendradarbės. Ateinu su jomis pasikalbėti net naktį“, – žvelgdamas į stiklinį avilį, pastatytą prie lango darbo kabinete, sakė bitininkas. Ši bičių šeima niekur neišvežama, nektaro ji randa nešienaujamose miesto pievose, medžių ir krūmų žieduose. Bitininkas tikino, kad iš jų surinktas medus niekuo ne prastesnis. „Kaimo laukai labiau užteršti, nes ten naudojama daug įvairių cheminių augalų apsaugos medžiagų. Net didžiuosiuose pasaulio didmiesčiuose atlikus tyrimus įsitikinta, kad mieste bitės gali būti laikomos, o jų suneštas medus tinkamas vartoti“, – sakė S.Kučinskas. Jis tik apgailestavo, kad miesto bitininkai negali pasinaudoti nei Europos, nei mūsų Žemės ūkio ministerijos skiriama parama bitinkavimui, mat ją gali gauti tik žemės turintys kaimo gyventojai. Anot jo, taip neturėtų būti. „Bitės juk tokios pat ir jų teikiama nauda apdulkinant augalus mieste ne ką mažesnė nei kaime. Juk ir mieste žmonės augina vaismedžius, turi daržus, šiltnamius“, – piktinosi pašnekovas.
Pensijų nemoka
Idealizuojančius bičių gyvenimą, S.Kučinskas gali nuliūdinti, mat bičių šeimose visi pasiskirstę darbais, atostogų niekada neina, o jei pasiligojusios ar aptingusios negailestingai vejamos iš avilio lauk.
„Iš bičių gyvenimo mums, žmonėms, nedaug ką galima pritaikyti. Bičių šeimose galioja griežti įstatymai. Kai kam jie gali atrodyti labai žiaurūs. Pensijų, kaip aš juokauju, bitės nemoka. Jeigu nuseno, blogai dirba, ne tik bitę, bet ir bičių motinėlę dar gyvą išvaro. Išmeta ir neįgalias bites. Ką jau kalbėti apie tranus, kurie vasaros pabaigoje nebeįleidžiami į avilį, mat savo atidirbo, motinėlę apvaisino ir tuo jų misija baigiasi“, – pasakojo bitininkas.
Stikliniam aviliukui daugiau kaip pusšimtis metų. Net gyvendamas daugiabutyje bitininkas taip laikė savo augintines. Kaimynai nepykdavo, nes S.Kučinskas visada laikydavo tik taikias biteles.
Turi būti piktos
Tiesa, prabilęs bičių piktumo tema, jis papasakojo, kaip JAV buvo išvestos visiškai nepiktos bitės, prie kurių galėjo eiti kas tik nori. „Ir kuo gi tai baigėsi? Atvažiuodavo į bitynus vaikai su dviračiais ir kopinėdavo medų. Taigi, teko atsisakyti tos idėjos. Bitės turi būti šiek tiek piktos. Juk nuo pat egzistencijos pradžios jos sutvertos taip, kad apgintų savo namus. Žinoma, tokių, kokias laikė mūsų protėviai, nereikia. Aš laikau Krajinos bites ir esu labai patenkintas“, – sakė bitininkas.
Bičių piktumas, anot jo, priklauso ne tik nuo jų veislės, bet ir nuo to, kaip su jomis elgiamasi. Jei bitininkas ramus, savimi pasitikintis, visus darbus daro tinkamai ir laiku, bitės bus ramios.
„Atrodo, jos tarsi supranta, kad ateini norėdamas joms padėti, o ne skriausti. Man toks jausmas, tarsi bitės laukia, pasitinka kaip draugą“, – sakė pašnekovas.
