Daugiau kaip prieš pora dešimtmečių iš Klaipėdos atvykusi studijuoti į tuometį Smalininkų žemės ūkio technikumą ji, lankydama sporto komiteto įsteigtą žirgyną, susipažino su būsimuoju savo vyru Ovidiju Janavičiumi. Pastarasis tuo metu ne tik dirbo technikume dėstytoju, bet ir žirgyne treneriu.
Šiuo metu Janavičių ūkyje yra 20 žirgų. Visi jie turi savo vardus. Dauguma jų - budionų veislės. Janavičių žirgynas priklauso arklių augintojų asociacijai, kuri šiuo metu vykdo projektą – siekia išvesti Lietuvos jojamąjį žirgą. Tai būtų visiškai naujos veislės atsiradimas Lietuvoje.
,,Yra nustatyti parametrai kaip šis žirgas turėtų atrodyri, pagal tai parenkami atitinkami tėvai, tinkamiausi iš visų žirgų. Bendradarbiaujame su daugeliu žirgynų. Jeigu tėvai abu budionų veislės, jiems gimęs kumeliukas jau galėsis vadintis naujuoju – Lietuvos jojamųjų vardu”, - pasakoja Irena.
Janavičių ūkyje dauguma žirgų sudaro kumelės, žirgų yra vos keletas, o ir šie skiriami daugiausia veisimui. Jojimui veisliniai žirgai nėra tinkami dėl savo ugningo tmperamtero ir nenuspėjamo būdo.
Jeigu Irena ir Ovidijus mato, kad užaugęs eržilas netiks nei jojimui, nei veisimui, tokie žirgai dažniausiai yra kastruojami o po kiek laiko, pasikeitus jų būdui, taikomi jojimo sportui. Jaunų kumeliukų Janavičiai neparduoda. Jie auginami ir naujos veislės išvedimui, ir jojimui.
,,Arkliai kaip ir žmonės - visi skirtingų charakterių. Būna ramių, draugiškų, pasitaiko ir labai ,,mandrų” arba neprisileidžiančių žmogaus, arba labai išrankių, kuriems ne kiekvienas gali įtikti. Ne visus vienodai žirgai priima. Būna, kad kartais žmogus juos nuskriaudžia netyčia – ar per smarkiai koja paragina, ar kokį kitą netinkamą judesį padaro. Tada šie keršija, nenusileidžia, bėga, grįžta į arklides, nori dantimis atimti iš žmogaus pavadį”, - sako žirgyno šeimininkė ir trenerė Irena. ,,Jei iš baimės žmogus įsitempia, suakmenėja – žirgas irgi gali įvairiai reaguoti. Gali ir numesti, ir stengtis atsikratyti tokio raitelio. Kiekvienu atveju jie reaguoja individualiai. Kaip ir žmonės (tiktai daug geriau) jie perpranta su kuo turės reikalą”.
Irena, dažniausiai užsiima trenerės veikla, stengiasi pagal kiekvieno žmogaus būdą parinkti žirgą. Šiame žirgyne verslo santykiai su norinčiais joti išmokti vaikais ar suaugusiais dažniausiai yra ne piniginiai, o darbiniai. Vaikai noriai prausia žirgus, šukuoja, valo kailį, arklides, tvarko balnus, aplinką, maniežus ir t. t. ,,Jie patys nori padėti, jokios prievartos pas mus nėra. Jeigu atsiranda tokių, kurie nenori talkininkauti, o tik nuolat treniruotis, dažniausiai su žirgynu jiems tenka atsisveikinti”, - sako ji.
Irenos ir Ovidijaus dukterys, 12 m. Iveta ir 9 m. Gaudenė, nuo mažens pratusios prie jojimo. Jų drauges Irena taip pat pradėjo nemokamai, tik už pagalbą žirgyne treniruoti.
Į šį žirgyną gali užsukti visi, norintys išmokti joti ar lankyti treniruotes. 45 minučių pamoka čia kainuoja 30 litų. Kaip sako Irena, tai tik dalis žirgo pašarams pirkti skirtų pinigų. Tad tai daugiau hobis, malonumas užsiimti širdžiai miela veikla, gyvenimo būdas, o ne verslas. Vieni, čia atvykstantys pajodinėti, nori terapijos, kiti atsipalaiduoti po dienos darbų, dar kiti tiesiog pasportuoti ar išbandyti naują gyvenimo sritį.
Jų treniruojami suaugę ir vaikai nuolat dalyvauja varžybose, kurios vyksta visoje Lietuvoje. Irena daugiau ruošia dailiajam jojimui, jos vyras konkūrams (šuoliai per kliūtis). I. Janavičienė dirba tik su jaunais vaikais. ,,Daugiau kantrybės dailiajam jojimui arba vadinamajam išjodinėjimui turi moterys. Būna, kad žirgai pervargsta, tada jiems reikia duoti pailsėti, negalima spausti, nes gali prireikti nemažai laiko atstatyti žirgo psichinę būklę. Be trenerio niekada nepradedam jodinėti, nes peprityręs žmogus tiesiog nejaus žirgo, nesupras jo norų ir būdo”, - pasakoja ji.
Kumeliukai trejus metus tiesiog auginami, pratinami prie komandų, prie žmogaus balso. Dar dvejus metus jie mokomi joti su žmogumi. Pirmiausia pratinami prie balno, vėlia užkeliamas vaikas, kad žirgas pamažu priprastų prie svorio, nebijotų žmogaus. Vėliau jie kartu su trenere gauna komandą – vieną balsu, kitą raitelio kojomis. Aišku, iš pradžių dažnai pasitaiko, kad žirgas, ypač jaunas, muistosi, numeta raitelį, nepaklūsta komandoms. Tai ilgas ir sunkus, daug kantrybės reikalaujantis darbas. Be didelės kantrybės neįmanoma šiame sporte pasiekti rezultatų. Žirgams nauda, jeigu jais jodinėjama. Toks arklys lengviau parduodamas, ypač jeigu yra laimėjęs bent kelias varžybas; jo išvaizda, kai sportuoja taip pat yra žymiai gražesnė, žvilga kailis, kūno sudėjimas, laikysena ir kt. Be to žirgams būtinai reikia bendrauti su žmonėmis, kitaip jie taptų laukiniais. Jie dviese su vyru net ir po penkias minutes bendraudami su kiekvienu žirgu užgaištų visą dieną. Todėl vaikai jodinėdami ir kalbindami žirgus yra tikri pagalbininkai. Žirgai kaip ir žmonės yra gana socialios būtybės.
Irena pasakoja apie mergaitę Robertą, kuri iš pradžių buvo labai nedrąsi, 9 mėnesius kasdien lankė žirgyną, stebėjo juos, padėjo balnoti, susipažini su visais žirgo paruošimo joti darbais ir kai pirmą kartą sėdo ant žirgo, jau mokėjo risčiuoti. Nors kumelė iš pradžių neklausė, mergaitė nepasidavė ir po keleto kartų be pykčio, kantriai su ja susitvarkė. Abi buvo pakankamai užsispusios, bet pamažu viena prie kitos priprato, pradėjo dalyvauti varžybose ir laimėti prizines vietas.
Irena turi idėją ateityje sukurti sporto klubą. Tačiau reklamuotis šiuo metu neketina. Kas nori ir taip sužino, o ir norinčiųjų užtenka. Daugiau žmonių be kitos trenerės ji negalėtų vienu metu priimti, nes reikia nuolat prižiūrėti ir sekti kaip vyksta treniruotės. Būna ir taip, - kol vaikai jodinėja, tėvai padeda tvarkyti žirgų patalpas ar aplinką. Jodinėjama šiuo metu tik manieže. Norėta plėstis, tačiau koją pakišo neseniai kaiminystėje pažeidžiant visas sanitarines ir higienos normas įsikūręs privatus paukštynas. Nuo jo sklindanti smarvė neleidžia jiems plėsti jau turimų jodinėjimo maniežų ar statytis gyvenamojo namo.
Janavičiai žirgų auginimą, veisimą ir treniravimą laiko daugiau savanorišku darbu pomėgio pagrindu. Galbūt ateityje šis hobis, kaip sako Irena, išaugs į rimtą verslą. Dabar – tai gyvenimo būdas ir labai didelė meilė žirgams.