Areštuotas visas turtas
Perspektyvus ūkininkas pateko į aklavietę. Kelios bendrovės ir vienas bankas reikalauja, kad jis grąžintų skolas, tačiau ūkininkas negali dirbti ir gauti pajamų, nes areštuotas visas jo šeimos turtas – pradedant traktoriumi „Fendt“ ir baigiant lauko tualetu. Nesunku numanyti, kad po varžytinių, kurios, tikėtina, įvyks šįmet, skolintojai neatgaus išieškomų sumų. Pasak ūkininko, už žemės ūkio technikos komplektą, būtiną augalininkystės ūkiui, jis sumokėjo apie milijoną litų, tačiau dabar techniką įmanoma parduoti geriausiu atveju už 300 tūkst. Lt.
Aktyviausiai savo turto ieško į mažiausią skolos dalį pretenduojanti UAB „Linas Agro“ (buvusi UAB „Linas ir viza“). Pasak ūkininko, kaip tik dėl šios bendrovės reikalavimų ir prasidėjo ūkio žlugimas. Bendrovės atstovai ne kartą netikėtai apsilankė ūkyje tikėdamiesi užtikti turtą, kurį ūkininkas, jų nuomone, slepia, bet jo nerado.
„Paskui jie man pasiūlė sudaryti taikos sutartį. Sako, grąžink visą skolą, ir mes atsisakysime pretenzijų. Bet juk jie žino, kad kaip tik dėl jų reikalavimo buvo areštuota technika, todėl teko atsisakyti ir žemės. Dabar neturiu ne tik su kuo dirbti, bet ir ką dirbti“, – sakė G.Čebatarauskas.
Dabar Gintautas galvoja, kaip reikės pamaitinti šeimą, kurioje du paaugliai vaikai, kaip išgyventi nedirbant ir negalint dirbti, nes Darbo birža jo nelaiko bedarbiu, sako, juk tu savininkas – turi 10 ha žemės.
„Pačiam įsidarbinti irgi sunku, o realiai ir neįmanoma, nes naują darbovietę iš karto pasiektų antstolių raštai, todėl iš atlyginimo teliktų 30 proc.“, – teigė Gintautas.
Atsitiktinumai ir klaidos
Dėl susidariusios padėties ūkininkas nelinkęs kaltinti tik kitų, pripažįsta ir savo kaltę.
„Jeigu dabar būtų galimybė viską pradėti iš naujo, neatsisakyčiau ūkininkauti, tačiau kai ką daryčiau kitaip. Neskubėčiau plėsti ūkio, nors tai daryti ūkininkai labai raginami“, – pasakojo G.Čebatarauskas.
Ūkis bankrutavo ne per vieną dieną. Nesėkmės prasidėjo 2009-aisiais.
„Tais metais nukūliau rekordinį grūdų derlių, tačiau turėjau parduoti už labai mažą kainą, pavyzdžiui, už kviečių toną tegavau 280 Lt. Pilnas sandėlis buvo grūdų, tačiau patyriau nuostolių“, – prisiminė Gintautas.
2010-aisiais viskas apsivertė: kainos aukštos, o derlius prastas.
„Niekada nerizikavau, visada planuodavau atsargiai, nepervertindavau galimo derliaus, kad nenukentėčiau sudaręs išankstines sutartis. Pavyzdžiui, derlius siekdavo 5–6 t iš ha, o aš 2010-aisiais sudariau sutartis planuodamas gauti tik 3 t iš ha. Tačiau tais metais net ir toks atsargumas nepadėjo, nes vidurkis tesiekė 2 t iš ha. Neįvykdžiau sutarčių, neįtikėtinai prasti man buvo tie metai“, – pasakojo G.Čebatarauskas.
Ūkininkas mano klydęs, kad pasitikėjo kai kuriais konsultantais ir firmų vadybininkais, kuriems svarbiausia – įpiršti ūkininkui kuo daugiau trąšų ir chemikalų.
„Kaip tyčia būtent 2010-aisiais negailėjau lėšų trąšoms ir chemikalams, todėl derliaus savikaina dar labiau išaugo“, – teigė Gintautas.
Skolintojai pritrūko kantrybės
Patyręs nuostolių ūkininkas nesislapstė – kreipėsi į visas firmas, kurioms buvo skolingas, paaiškino, į kokią padėtį pateko, ir paprašė atidėti skolų grąžinimą, sudaryti naują jų grąžinimo grafiką. Pirmos derybų dienos buvo sėkmingos. Bendrovės, kurioms ūkininkas buvo skolingas didžiausias sumas, buvo linkusios susitarti. Tačiau vežimas apvirto užvažiavęs ant mažiausio kupsto.
„Deja, nepavyko susitarti su „Linas ir viza“ (dabar „Linas Agro“). Apmaudu, nes su jais bendravau nuo pirmų ūkininkavimo metų, buvau jų klientas. Tačiau jie nusprendė 70 tūkst. Lt skolą iš manęs atsiimti per teismą“, – pasakojo G.Čebatarauskas.
Šis sprendimas buvo tarsi ženklas kitoms bendrovėms – bandymai susitarti su jomis buvo užmiršti.
Pasak ūkininko, dabar skola visoms bendrovėms siekia apie 550 tūkst. Lt. Daug ar mažai 400 ha turėjusiam ūkiui, kurio apyvarta per metus siekdavo milijoną litų? Daug, tačiau kitų ūkių patirtis rodo, kad tokią sumą grąžinti įmanoma. Ar įmanoma tiek pinigų grąžinti dabar, nedirbant?
Neliko tikslo ir galimybių
Žinoma, niekas negali patarti ar gėdinti bendrovės dėl sprendimo, kaip atgauti pinigus, juk tai – jos pinigai ir jos teisė rinktis. Tačiau ar nebuvo paskubėta? Ar buvo numatytos pasekmės?
„Aš bandžiau aiškinti bendrovės vadovams, kad ne tik man, bet ir jiems būtų naudingiau, jeigu sudarytume skolos grąžinimo grafiką, siūliau įvairius būdus, deja, jie manimi nepasitikėjo. Jų sprendimas mano galimybes dirbti sužlugdė“, – sakė G.Čebatarauskas.
2011-aisiais ūkininkas dar bandė išlaikyti išsimokėtinai įsigytą techniką, kad galėtų dirbti. Tačiau į banką pervestos lėšos buvo tuoj pat areštuotos.
„Tai buvo mano paskutiniai pinigai ir paskutinė galimybė tęsti ūkininkavimą. Likau be technikos ir be apyvartinių lėšų. Negalėjau sumokėti net už degalus. Štai ir susidarė padėtis, kad nebeturiu jokio tikslo ir galimybių toliau dirbti“, – teigė G.Čebatarauskas.
Dabar ūkininkas laukia ne tik varžytynių, bet ir teismo – skolintojai tikisi prisiteisti nekilnojamąjį turtą, kurį ūkininkas pardavė 2009-aisiais.
„Tai – mano paveldėta senelių sodyba. 2009-ųjų pavasarį, kai dar nebuvo jokių bankroto požymių, šią sodybą pardaviau seseriai. Dabar bandoma įrodyti, kad aš jau tada bandžiau paslėpti turtą“, – stebėjosi G.Čebatarauskas.
Įdomu, kad pardavęs senelių sodybą ūkininkas nestatė sau namų, nepirko automobilio, tačiau net po nesėkmingų 2009-ųjų dar sugebėjo sumažinti skolą. Tačiau šios pastangos nebepadėjo.
Kokia išeitis?
„Fizinių asmenų bankroto įstatymo Seimas taip ir nepriėmė. Dabar laukiu, kad kuo greičiau visa tai baigtųsi, galėčiau atsistoti ant dugno ir pradėti kopti aukštyn. Esu optimistas – jeigu sugebėjau sukurti 400 ha neblogą ūkį, tai gal ir ateityje nepražūsiu“, – sakė G.Čebatarauskas.
