Jau dvidešimt metų V. Kochanauskas augina dedekles vištas, antis, žąsis ir kalakutus mėsai, prekiauja vištų, ančių, žąsų ir kalakutų jaunikliais.
„Ūkyje užauginta prekė – dedeklės, skirtos kaimo gyventojams. Tačiau žmonių kaimuose mažėja. Tie, kurie linkę gyventi ūkiškai, pamažu išmiršta, sensta, nebeturi jėgų dirbti. Jaunimas jų nepakeičia, todėl kreivė pamažu slenka žemyn. Šiek tiek mažėja ir mūsų apimtys. Dabar netgi kaimynai mieliau perka kiaušinius, nei vištas augina patys. O ką kalbėti apie gyvulius! Tačiau, ačiū Dievui, išgyvename: vaikus išleidžiame į mokyklą, nereikia skolintis“, − dėl mažėjančios verslo apimties nedejuoja ūkininkas.
Patys Kochanauskai gyvena senoviškai: laiko keletą karvių, kiaulių, pasisodina bulvių ir įvairių daržovių.
Dabar, kai sezonas jau baigiasi, fermose telikę 3 tūkst. paukščių. Čia kudakuoja keletas retesnių veislių vištų, didžiausias pulkas dedeklių, burbuliuoja kalakutai, skardena peštukai gaidžiai. Ančių, žąsų, kalakutų ir broilerių V. Kochanauskas specialiai nepasilieka, tačiau, jei per vasarą neparduoda, augina iki švenčių − Kalėdų ar naujametiniam stalui.
„Pasibaigus didžiajam darbymečiui, ūkyje paprastai lieka ir dedeklių, ir mėsinių vištų. „Dailias stengiamės išparduoti, vėlai rudenį lieka brokas. Kadangi auginu daug paukščių, pasitaiko šlubų, kreivu kaklu, tačiau užaugusios vištos deda nekreivus kiaušinius“, − šmaikštauja ponas Vladas.
Kiaušinių gamybos plėsti neverta
Nors Kochanauskų raibosios per savaitę padeda apie 300 kiaušinių, urmu ūkininkas jų netiekia, parduoda vietinėje rinkoje.
„Tai nėra didelis kiekis, kažkur vežti neverta. Kiaušinių gamybos plėsti neapsimoka – pagal veterinarinius reikalavimus dedeklėms reikėtų atskiro tvarto. Dabar pagal ES standartus atskiras tvartas turi būti kiekvienai paukščių rūšiai“, − teigia paukščių augintojas.
Pelningiausias verslas, anot pašnekovo, buvo prieš 20 metų, kai Kochanauskai dar neturėjo fermų, ir vištas augino prie namų. „Vis dairėmės, kaip išsiplėsti, viščiukus perinome inkubatoriuose, nes poreikis buvo didžiulis“, − ūkininkavimo pradžią prisimena pašnekovas.
Ūkininkas pats jau neužsiima viščiukų perinimu: perka vienadienius ir augina iki dėslumo.
„Tai užtrunka 3−4 mėnesius. Žmonės mėgsta viską nusipirkti vienoje vietoje, todėl vasarą turime žąsiukų, ančiukų, broilerių ir kalakutų. Turbūt visi paukštininkai serga paukščių liga, todėl auginu ir fazanų, patarškų, dekoratyvinių vištų: kuoduotų, su pentinais. Dabar jų turiu mažai, tačiau, kai išeisiu į pensiją, vėl pradėsiu auginti egzotiškesnius paukščius. Ir pačiam miela, ir kitam gražu“, − ateities planais dalijasi ponas Vladas.
Paieškų kelias ilgas
Pašnekovas prisipažįsta, kad pradėjęs ūkininkauti pabandė auginti kelis hektarus burokėlių, daržininkystę iškeitė į kiaules, laikė nemažai paršavedžių, jų atsisakius − karves.
„Paieškų kelias buvo ilgas, kol užkabino paukščiai, o dabar jau būtų sudėtinga kažką keisti. Kiekviename versle reikia daug žinių, sekti informaciją. Jei nesidomėsi ir sustosi, tave kažkas aplenks, o tada jau − prapultis. Sovietmečiu dirbau gamykloje, ten kažkas nuolat vadovavo. Dabar gerai, kad niekas nevadovauja, tačiau laisvo laiko praktiškai nėra. Nebūna, kad uždarai fermos duris ir ilsiesi. Realiai poilsio nėra. Negali turėti laisvų dienų, praleisti šėrimo. Jei nepalesinsi ryte ar vakare, išbadėję paukščiai puls vienas per kitą, viršutiniai užspaus ar sužalos atsidūrusius apačioje. Jie tavęs nesupras, ir tu nesuprasi savęs, ką čia pridirbai. Su gyvais organizmais sudėtinga: jie irgi mąsto, pasako, ko jiems trūksta, tik reikia mokėti suprasti, kas sakoma. Tarkime, ateini ryte į fermą, jei paukščių kudakavimas ramus, džiugus, žinai, kad jiems nieko netrūksta. Jei liūdnai cypsi – skundžiasi, kad kažkur skauda, turi temperatūros. Visai kaip maži vaikai“, − vaizdžiai aiškina V. Kochanauskas.
Ištikus bėdai, ūkis turi paskirtą veterinarijos gydytoją, tačiau tikrą paukštininką, ko gero, galima rasti tik Kaišiadoryse. Ūkininko žodžiais, Lietuvoje rasti paukščių specialistą labai sudėtinga – dažniausiai specializuojamasi gydyti stambius galvijus arba šuniukus ir katytes miestuose. Be to, ir poreikio nėra: Kauno rajone tėra du−trys stambesni paukščių augintojai, kiti nedideliais kiekiais mėsines vištas parduoti augina be veterinarijos gydytojo pagalbos.
Daug rankų darbo
Ten, kur šiandien kudakuoja gausus ūkininko augintinių būrys, kolūkių laikais buvo kiaulidė. „Įsigiję fermą, pastatus rekonstravome, įrengėme pusiau automatines šėryklas ir girdyklas, tačiau liko daug rankų darbo. Šėrykloje (o jų fermoje − ne viena) telpa kibiras pašaro, todėl per dieną ją tenka pripildyti du kartus. Nemechanizuotai valomi ir gardai. Jei bus drėgna, paukščiai išsiteps, veisis bakterijos, tvyros nemalonus kvapas“, − vardija pašnekovas.
V. Kochanauskas samdo kelias moteris. Per didžiausią darbymetį galėtų įdarbinti ir daugiau, tačiau norinčiųjų neatsiranda.
„Yra galimybių verslui plėsti, tačiau kaime trūksta darbo jėgos. Visi ūkininkai jau susiduria su šia problema, kaimo žmonės nenori dirbti“, − apgailestauja ponas Vladas.
Pagalbos vis rečiau gali tikėtis ir iš kaimyninių žemės ūkio bendrovių. „Išsinuomoti technikos iš bendrovės praktiškai neįmanoma, dėl kelių arų jie nebesivargina. Geriau jie tau sumokėtų, kad tik tu neprašytum pagalbos“, − ironizuoja paukščių augintojas. Nors žemės ūkininkas dirba nedaug, pasinaudojęs ES parama, įsigijo nedidelį traktoriuką – dabar bent nereikia niekam lankstytis.
Lengvų dienų nėra
Sunkiausia būna, kai kažkas nesiseka: sulūžta pašarų gamybos malūnas, vėluojama pristatyti grūdų, suserga darbuotojas. „Vasara − ir džiugus, ir sunkus laikas: apie 8−10 valandų darbo dieną nėra ko ir svajoti. Prašvitus − jau dirbi, sutemsta − dar dirbi. Kai dirbi sau, darbo visada yra: tai pašerti, tai paplauti, tai pavalyti... Mažiukų viščiukų patalpas šildome malkomis, jei ištaikome laisvesnę valandėlę, važiuojame malkauti“, − pasakoja V. Kochanauskas.
Pats pikas ūkyje – gegužę ir birželį, jis atslūgsta tik po Joninių. Vis dėlto sudėtingiausias mėnuo ūkininkui − sausis. Baigus auginimo ciklą, fermos tuščios būna vos mėnesį, jas reikia suspėti išvalyti, dezinfekuoti, perdažyti ir įšildyti iki + 30 °C. „Patalpos didelės, jei žiema šalta, tai − nelengvas ir atsakingas momentas. Vienadieniam viščiukui startas labai svarbus. Jei pirmosiomis dienomis jis sušals, vėliau jau niekuo negalėsi padėti. Dirbdamas su mažiukais, privalai turėti atsakomybės jausmą“, − sako ūkininkas.
Šeria natūraliu lesalu
Augintinius V. Kochanauskas šeria natūraliai − iš aplinkinių ūkininkų perka kviečius.
„Bandžiau tartis dėl natūrinių mainų – už dalį grūdų atsiskaityti vištų mėšlu laukams tręšti. Tačiau Lietuvoje mėšlui reikalavimai didesni nei kaimyninėse šalyse. Kai važiuoji, tarkime, per Lenkiją, nežinau, nė kaip sakyti – kvepia ar smirdi − tuo mėšlu kiekvienas kaimas. O Lietuvoje visiems smirdi – negali kompostuoti, per daug įterpti, todėl aplinkiniai ūkininkai dažniau naudoja mineralines trąšas. Smulkūs ūkeliai mielai ima vištų mėšlą, tačiau biznio iš to nedarome − kas prašo, tam ir atiduodame. Su papildomomis nemokamomis pakrovimo ir atvežimo paslaugomis“, − šypsosi pašnekovas.
