Apie tai liudija ir daugybė Seimo, Žemės ūkio ministerijos, Žemės ūkio rūmų, Rokiškio rajono savivaldybės bei kaimo bendruomenės padėkų už sumanų ir šiuolaikišką ūkio tvarkymą, už pažangiausių technologijų taikymą gyvulininkystėje, už gražiai puoselėjamą namų aplinką, už prizines vietas, laimėtas „Metų ūkio“ konkursuose, ir laureato vardą šalies „Jaunojo ūkininko“ konkurse.
Apsilankius pas tokius žmones supranti, kad Lietuvos ateitis bus kuriama ant jų padėtų pamatų.
Ūkininkauja ekologiškai
Pažangūs pavyzdiniai ūkiai, įkurti Dievo ir žmogaus užmirštuose užkampiuose – Lietuvos pakraščiuose – jau turėtų nebestebinti. Rokiškio rajone tokių yra ne vienas ir ne du. Prie jų priskirtinas ir Mindaugo bei Kristinos Petkevičių mišrus ekologinis ūkis.
Jame – 190 ha žemės. 100 ha užima ganyklos, kuriose ganosi apie 40 karvių, per metus duodančių vidutiniškai po 5,5 t ekologiško pieno.
Didžiąją bandos dalį sudaro Lietuvos žalosios. Jas ūkininkai mišrina su kitų veislių galvijais. „Holšteinai didina pieno primilžius, švicai ir simentalai mažina uždegimų, ligų tikimybę, džersiai didina riebalų ir baltymų kiekį piene“, – apie veislių mišrinimo naudą porina M. Petkevičius.
Be to, mišrindami galvijus ūkininkai tikisi, kad bus geriau nuėsta ganyklų žolė. „Norime, kad nuėstų visus pievų augalus. Mūsų ūkio karvės labai išrankios, palieka nenuganytus plotus, nutraukia elektrinį piemenį ir išeina. Turime labai atidžiai kontroliuoti, kada jas reikia perkelti. O štai Lietuvos šėmosios mažiau išrankios, ėda įvairesnę žolę“, - pasakoja žemdirbiai.
Žiemą Petkevičiai karves laiko tvarte su nuožulniomis grindimis. „Taip laikant galvijus matėme Vokietijoje, apie tai skaitėme internete. Vadinamasis iškilus gilus laikymas su nuožulnumu neleidžia kauptis srutoms, šios nuteka į srutų surinkimo lataką, o karvės lieka gulėti sausai ir šiltai – ant savo sutrypto mėšlo ir šiaudų pakratų, galvijai išlieka švarūs“, – dalijasi patirtimi Mindaugas.
Ekologiškais pašarais savo galvijams – karvėms ir prieaugliui – Petkevičiai rūpinasi patys. Kasmet žiemai paruošia 350 t šieno. Iš pačių užaugintų rugių, avižų ir žirnių mišinio paruošia 40 t grūdų.
Perspektyvoje Petkevičiai yra numatę iki 50-ies padidinti karvių skaičių, įrengti automatinę melžyklą, šėryklą. Trečius metus Petkevičiai 20 ha buvo apsėję sojomis. Pernai gavo 10 t sojų derliaus, šiemt tikisi iš to paties ploto gauti daugiau. „Tokius augalus auginti reikia įgyti praktikos“, – sako Mindaugas.
Obuoliais gardžiuojasi ir karvės
Labai nedidelę Petkevičių verslo dalį sudaro 10 ha obelų sodas. Prižiūrėtas, puoselėjamas, bet senas, dar kolūkinis. Jame neauga paklausių obuolių veislių vaismedžių.
Anot M. Petkevičiaus, šiemet obuolių jų sode užderėjo vidutiniškai – kaip kasmet. Didžiąją jų dalį pardavė po kaimus važinėjantiems ir krituolius superkantiems perpardavėjams, obuolius pristatantiems greičiausiai „Anykščių vynui“.
Ko nenuperka obuolių supirkėjai, tą pasigardžiuodamos suėda Petkevičių karvės ir telyčios. Pastarosios ir dabar ganosi sode.
„Tai kol kas neišplėtota verslo dalis, - apie sodą sako Mindaugas. – Bet ateis laikas ir jai.“
Ateitį nulėmė seneliai
Jaunos poros ateitį, galima sakyti, nulėmė Kristinos seneliai Birutė ir Danielius Bulovai. Sulaukę senyvo amžiaus jie panoro iš Kauno grįžti gyventi į gimtąjį Paliepio kaimą Rokiškio rajone. 1996 metais Bulovai čia įsigijo buvusių tremtinių parduodamą sodybą, pradėjo kurtis. Tačiau po kelerių metų sušlubavus sveikatai jiems nebeužteko jėgų vieniems tvarkytis. Į pagalbą atskubėjo anūkės vyras Mindaugas. Kaip prisimena 38 metų vyras, sodyba, kurioje sovietmečiu gyveno net penkios šeimos, buvo apleista, apaugusi krūmynais net iki pat trobos.
Mindaugas iš gimtojo Kauno, kur gyveno su šeima, laisvalaikiu į Paliepį darbuotis važinėjo ketverius metus.
Pradėjus žemės ūkio verslą Mindaugui darbo Paliepyje vis daugėjo. Be to, daug laiko teko skirti ir pradėtoms žemės ūkio verslo vadybos studijoms tuometėje Žemės ūkio akademijoje.
Šeimai teko priimti kardinalų sprendimą. Vieną dieną, 2002-aisiais, mažą sūnelį jau auginusi ir antro besilaukusi šeima susikrovė daiktus ir atvyko savo ateities kurti Paliepyje.
Iš didmiesčio – į vėjo perpučiamą trobą kaime
„Buvome dar jauni. Vyras dirbo policininku, aš dar nebuvau įsitvirtinusi, niekur nedirbau“, - paprastai pasiryžimą persikelti į Lietuvos užkampį paaiškina jauna – 34 metų – jau trijų sūnų mama.
Po vidurinės mokyklos Kristina įstojo į Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetą studijuoti keramikos. Kai pradėjo lauktis pirmagimio Ričardo, studijas sustabdė, paskui grįžo į mokslus. Vėl juos nutraukė išvykusi gyventi į kaimą. Bet ir čia ūkininkaudama bei augindama vaikus turėjo noro ir rado jėgų siekti mokslų. Šiaulių universitete ji įgijo socialinės pedagogės specialybę.
Dabar Petkevičių vyriausias sūnus jau devintokas, antrasis Edvardas lanko šeštą klasę, o jaunyliui Hubertui dar nėra nė trejų. Kai vaikai užaugs, Kristina neatmeta galimybės susirasti darbo pagal specialybę, galbūt vadovauti moksleivių menų būreliams.
„Žmona iš pradžių mane keiksnojo, - šypsodamasis apie šeimos gyvenimo kaime pradžią pasakoja M. Petkevičius.
„Tikrai nesidžiaugiau vykdama gyventi į kaimą, nes žinojau, kiek reikės dirbti“, - prisipažįsta Kristina.
Pradžia – su grėbliu rankose
Atsikraustę į kaimą Petkevičiai iš karto įkūrė ekologinį ūkį. Tikrai ne dėl išmokų. Jų iki 2004-ųjų nė nebuvo.
„Ekologiškai ūkininkauti pradėjome žiūrėdami į perspektyvą. Vis dėlto tai buvo neužpildyta verslo niša. Ketinome ir patys vartoti savo išaugintus produktus, norėjome sveikai gyventi, neteršti aplinkos. Be to, ekologija – paklausi prekė“, - sako ūkininkas.
Iš pradžių Petkevičiai apsėjo javais 7 ha savo žemės ir manė, kad tiek „bus sočiai“. Bet kasmet tą plotą „po gabalėlį“ plėtė, matydami, jog spėja apdirbti ir daugiau žemės. Taip po truputį „įsisuko“ iki dabartinio ūkio.
Plėtoti ūkį atsirado daugiau galimybių pasinaudojus Europos Sąjungos remiamomis programomis ir įsigijus modernios žemės ūkio technikos. Pirmaisiais ūkininkavimo metais jos neturėjo.
„Reikėjo patiems ir šieną minti, ir iš vežimo ant prėslo krauti. Aš nekroviau, bet su mažuoju pilve šieną myniau. Neturėjome traktoriaus. Dabar viskas lengvėja. Nebereikia nė grėbliu grėbti. Kai kas ir tada turėjo technikos, bet mes turėjome verstis be jos“, - prisimena K. Petkevičienė.
Parodė laiptus į ateitį
Pirmąją iš banko paimtą 30 tūkst. litų paskolą jaunieji ūkininkai panaudojo vandens gręžiniui įsirengti. Tada tai buvo labai brangi paslauga. Atsiradus gręžiniui, smarkiai pasistūmėjo ir namo rekonstrukcijos darbai – atsirado šiuolaikiškas vonios kambarys, kanalizacija. Dabar jaukus modernus Petkevičių būstas niekuo nebeprimena buvusios vėjų perpučiamos trobelės.
„O čia – laiptai į ateitį“, - juokauja šeimininkas, rodydamas laiptus į dar neįrengto namo antrąjį aukštą. Papildomas plotas Petkevičiams pravers, juk dabar šeimoje – net septyni keturių kartų asmenys: be Mindaugo, Kristinos ir trijų jų sūnų, kartu gyvena ir šią sodybą nupirkusi Kristinos senelė, ir iš Kauno pas dukrą su žentu atsikrausčiusi Kristinos mama. Čia gyveno ir prieš trejus metus Anapilin iškeliavusi Kristinos prosenelė.
Per vasaras Petkevičių namuose nuolat vieni svečiai keičia kitus – giminaičiai, draugai. Per šventes ar bulviakasį jų tiek suvažiuoja, kad name visi nebeišsitenka, tada jaunimas kieme išskleidžia palapines, o vienas iš šeimos narių kaičia katilus maistui gaminti, kad visi pasistiprintų sočiai.
Petkevičiai nėra visai atitrūkę ir nuo miesto. „Kada norime, tada ten galime nuvažiuoti“, - sako Mindaugas. O jį patį darbo reikalai kas savaitę ar bent kas antrą nuveda į Kauną ar Vilnių. Ten M. Petkevičius tvarko „Eko tikslas“ kooperatyvo reikalus, nes yra jo pirmininkas. Kaip Ekologinių ūkių asociacijos valdybos ir „Kooperacijos kelio“ valdybos narys didmiesčiuose sprendžia ir šių organizacijų problemas, tariasi dėl visų kooperatyvų ateities perspektyvų ir galimo susijungimo.
