Poreikis yra, trūksta pasiūlos
Dėl sumažėjusių pieno supirkimo kainų pienininkystė tapo nuostolinga, ūkininkai nebepajėgia jos plėtoti. Jie brokuoja piendaves, mažina jų skaičių. Šiuo metu mėsos rinką užplūdo karviena. Tačiau geros, kokybiškos jautienos vartotojams trūksta. Todėl ir siūloma ūkininkams greta pienininkystės ar augalininkystės užsiimti ir mėsine galvijininkyste. Mėsiniai galvijai nereikalauja ypatingos priežiūros, didelių investicijų bei laiko sąnaudų.
Įvairiuose šalies regionuose, maždaug 200 ūkių, auginama apie 5 tūkst. grynaveislių mėsinių karvių žindenių, daugiau kaip 40 tūkst. mišrūnų. Mėsinius galvijus kaip papildomą verslą geriausiai plėtoti ten, kur yra mažiau palankios ūkininkavimo sąlygos. Taupant investicijas pradedantiesiems būtų protingiau įsigyti mėsinių veršelių, o ne brangokų žindenių. Turint lėšų vertėtų iškart pirkti mažiausiai 5–10 žindenių. Mėsinių galvijų bandos pagrindą įmanoma pradėti kurti nuo keturių telyčaičių ir vieno buliuko. Prispyrus bėdai, bet kada vieną jų galėsite parduoti.
Neišrankūs pašarui mėsiniai galvijai nuėda ir tas žoles, kurių pieninės karvės neliečia. Aplankydami karklynus, jie nuėda ir dilgėles, ir meldus, ir viksvas, kitokias žalienas. Sparčiai augdami, grynaveisliai ir mišrūs mėsiniai galvijai palyginti pigiai tampa kokybiškos jautienos kalnais. Suaugusi žindenė sveria apie 600 kg, o bulius – daugiau nei toną. Kokybiškos mėsinių galvijų mėsos poreikis tiek Lietuvoje, tiek užsienyje yra kur kas didesnis už pasiūlą.
Plėtojant mėsinę gyvulininkystę, poravimąsi reikėtų pakoreguoti taip, kad žindenės veršiuotųsi kovo–balandžio mėnesiais ir 1–2 mėnesių amžiaus prieauglis augtų ganyklose. Nereikia didelių investicijų ir žiemai. Mėsiniams galvijams nebūtini kapitaliniai tvartai. „Pakanka lengvų konstrukcijų pastogės, 2–3 sienų ir guolio, kad gyvuliai ant sniego negulėtų“, – įdėmiai klausiusiems ūkininkams pasakojo E.Linartienė.
Bandos kūrimo būdai
Mėsos ūkį kurti ir vystyti mėsinę galvijininkystę galima įvairiais metodais. Įsigytus mėsinius galvijus galima veisti grynuoju veisimu. Bandą galima formuoti ir taikant stelbiamąjį pieninių bei pieninių-mėsinių karvių kryžminimą su mėsinių veislių buliais arba vykdant paprastą ar sudėtingą (dviejų, trijų ar daugiau veislių) pieninių ar pieninių-mėsinių veislių kintamąjį kryžminimą.
Bandai formuoti, siekiant gauti gyvulius su norimomis savybėmis, taikomas ir sintetinis (daugelio veislių) kryžminimas. Kryžminant pieninių bei pieninių-mėsinių veislių karves su mėsinių veislių buliais, gaunamos mišrūnės karvės būna gana pieningos, o veršeliai kartais užauga didesni už grynaveislius. Veisles kryžminimui reikia rinktis atsižvelgiant į pašarų bazę, gamtines ir ekonomines sąlygas.
Kryžminant stambesnes ir vidutinio stambumo pieninių bei pieninių-mėsinių veislių karves, tikslinga naudoti aubrakų, Šarole, limuzinų veislės bulius. Kryžminant smulkesnes, tinka herefordų, aberdynų-angusų veislės buliai. Paranku pirmą kartą Šarole, aubrakų, galovėjų veislių karves kergti su herefordų, antrą kartą – su Šarole veislių buliais, nes tada veršeliai nebūna tokie stambūs ir karvės veršiuojasi be komplikacijų.
Plėtojant mėsinę galvijininkystę, nenaudinga bandoje laikyti bergždžių karvių. Jas derėtų realizuoti. Savo bandai papildyti telyčias geriausia auginti intensyviai, kad jas galėtume kergti sulaukusias 14–16 mėnesių. Herefordų, Šarole, limuzinų veislės telyčios tuomet jau sveria 300–400 kg. Suformavus prekinę bandą, kai prieauglis iki 16–18 mėn. penimas savo ūkyje, karvės bandoje turėtų sudaryti 40 ir daugiau procentų, veršingos telyčios – iki 10–13 proc.
Pavyzdžiui, jei penima apie 60 veršiukų, turėtų būti apie 24 karvės ir 6–7 veršingos telyčios. Mėsinę galvijininkystę vystant intensyviai, kasmet veršingomis telyčiomis reikėtų keisti apie 25–30 proc. karvių. Tai sekasi daryti, kai iš 100 karvių gaunama 85–90 veršelių, o veislinės telyčios intensyviai auginamos veislei.
Išvežame geriausius gyvulius
Plėtojama mėsinė galvijininkystė ūkiui naudinga, nes leidžia išgyventi, o kai kam pasiseka ir prasigyventi. Tačiau ir šiame versle tykančių problemų nepavyks išvengti. Mūsų šalyje jautienos supirkimo kainos ne tokios, kokios turėtų būti mokamos už mėsinių galvijų skerdieną: mėsinių galvijų augintojai gauna tiek pat, kiek už realizuojamas mėsai karves.
Mėsinių ir mišrūnų augintojus sąlyginai gelbsti tik tai, kad jų parduodamos skerdienos kiekis yra didesnis ir kartais vertinamas aukštesne kategorija. Tačiau dažniausia ūkininkai galvijus parduoda pagal gyvąjį svorį, bet ne pagal skerdienos kokybę. Taip pasielgusieji netenka dalies pajamų. Mėsinius galvijus būtų galima brangiau parduoti užsieniečiams, tačiau neturime eksportui reikalingų, juos tenkinančių kiekių. Į užsienį daugiausia išvažiuoja mėsinių ir mišrūnų galvijų prieauglis. Dešimtys tūkstančių tonų vertingos mėsos išvežama į svečias šalis, o vartotojams Lietuvoje jos nebelieka. Taip neturėtų būti, todėl reikėtų populiarinti ir labiau plėtoti mėsinę galvijininkystę.
