Patikrinti pensininkės ūkio atvykusiems veterinarijos inspektoriui ir seniūno pavaduotojui patiems teko čiupti kibirus, kabinti glėbius šieno ir pulti šerti mykiančių įkritusiais šonais gyvulių.
„Negaila. Gyvulys – ne žmogus“, – pasibaisėjusiesiems atkerta apleisto ūkio šeimininkė 77-erių Vanda Ona Kasperavičienė.
Gyvulius šėrė tikrintojai
Pensininkės kiemas nė iš tolo neprimena nemažą būrį gyvulių laikančios ūkininkės: trys šviečiančiais plyšiais pašiūrės, sulopytos šiferio, kartono lakštais, išklypusiomis durimis.
Jas atvėrusiems tikrintojams atėmė amą: mažyčiame tvartelyje mūkė dvi jame vos telpančios ant trumpučių virvių pririštos karvutės. Vienai jų virvė užmauta ant vienintelio rago.
„Susibadė tarpusavyje“, – nepatenkinta, kodėl kišamasi į jos ūkio reikalus, pareiškė V.O.Kasperavičienė.
Tikrintojams pradėjus gėdyti dėl nekuopiamo tvarto, pensininkė nesutriko: esą mėšlą vežanti kartą per savaitę, tik dėl šalčių kurį laiką negalėjusi darinėti durų. Paklausta, kaip tada sugebėjo pašerti karves, V.O.Kasperavičienė kalbą nusuko – dėl neprižiūrėto ūkio puolė kaltinti žemėtvarkininkus, esą atėmusius iš jos kone porą hektarų žemės.
Dar kraupesnį vaizdą tikrintojai išvydo kitoje pašiūrėje. Kad į ją patektų, Panevėžio apskrities gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjui Žydrūnui Vaišvilai ir Panevėžio seniūnijos seniūno pavaduotojui Alvydui Atkočiui teko gerokai pavargti.
Du vyrai, įtempę jėgas, vos atplėšė į ledą įšalusias duris. Pajutę žmogų ,
tamsioje pašiūrėje pradėjo mūkti bent penketas galvijų. Vos praplėšus duris į lauką nėrė septynios apsipešiojusios žąsys.
„Gyvulių koncentracijos stovykla, karceris“, – pamatytam vaizdui žodžių nerado A.Atkočius.
Solidžiai atrodantys vyrai puolė šerti alkanų gyvulių – čiupę kibirą iš šulinio sėmė vandenį, glėbiais vilko šieną iš prie kiemo tvoros ant plyno lauko suverstos krūvos.
Užuot padėkojusi už rūpinimąsi, V.O.Kasperavičienė tik koneveikė tikrintojus – juos išvadino išsipusčiusiais ponais. Moteris gynėsi, neva gyvulius šėrusi apie 4 val. ryto.
„Neteisybė. Akivaizdu, kad gyvuliai labai išalkę. Sotus galvijas į žmogų nekreips dėmesio, nepradės mykti. O kokiais gurkšniais karvės puolė gerti“, – pasakojo A.Atkočius.
Kaltina žemėtvarkininkus
V.O.Kasperavičienė ne nebandė teisintis dėl neprižiūrėtų gyvulių. Moteris piktinosi esą per daug iš jos reikalaujančiais inspektoriais. Ji tikino, kad tegaunanti 600 litų pensijos ir neturinti už ką pastatyti normalių tvartų. Tikrintojų raginimas parduoti gyvulius, jei nepajėgia tinkamai prižiūrėti, šeimininkę ne juokais supykdė.
„Ar šieno jums nėra? Vakar atvežė. Kas nepatinka? Vasarą pardaviau keturias karves po 500 kg sveriančias, jautis buvo 750 kg – svoris geras. Pasilikau prasčiausius gyvulius, kol 500 kg nesvers, neparduosiu. Ką gi gausiu už veršiuką? Kodėl jie kankinami? Kitaip ir nebus – tvartui statyti pinigų neturiu. Atiduokit iš manęs atimtą žemę, tada ir pastatysiu“, – piktinosi V.O.Kasperavičienė.
Karčių žodžių šeimininkė negailėjo ne tik tikrintojams, bet ir veterinarams. Pasak moters, jų prisikviesti negalinti netgi karvei veršiuojantis.
Viena gyvenanti ir iš 600 Lt pensijos besiverčianti V.O.Kasperavičienė tvirtino, kad išlaikyti nemenką ūkį nėra sunku: pašarų jai priveža veltui, padėti atvyksta dvi Panevėžyje gyvenančios dukros, pašerti gyvulių užsuka samdomas darbininkas – kaimynas.
V.O.Kasperavičienė tikino neseniai baigusi sušerti šieną iš daržinės, o prieš dieną jai vėl atvežę mašiną pašarų. Esą ant plyno lauko šieną teko išversti, nes dėl sniego prie daržinės privažiuoti neįmanoma. Stirtos šieno pensininkė ne nemano uždengti. Jos nuomone, nieko blogo, kad po atviru dangumi sukrautą pašarą merks sniegas ar lietus.
V.O.Kasperavičienė tikino nepaliekanti alkanų ir savo dešimties šunų. Neva jiems verdanti košes, priperkanti kaulų.
Kad pririšti skalijantys keturkojai sotūs, kėlė abejones jų draugiškumas atvykėliams: užuot gynę namus, pakalbinti sargai meilinosi po kiemą vaikštantiems atvykėliams.
Įstatymai per švelnūs
Panevėžio apskrities maisto ir veterinarijos tarnybos inspektoriai pensininkės ūkį tikrina bent kartą per metus.
2006-aisiais inspektoriai apsiribojo įspėdami V.O.Kasperavičienę susitvarkyti, 2007-aisiais jai už gyvulių nepriežiūrą jau buvo skirta 100 Lt bauda, 2008 m. – 200 Lt.
Šeimininkei nesutikus mokėti, pinigai buvo antstolių išieškoti iš pensijos.
Šį kartą tikrintojai pensininkei skyrė 300 Lt baudą. Inspektoriai neabejoja, kad V.O.Kasperavičienė ir jos nesutiks geranoriškai mokėti.
„Aišku, kad ir šį kartą turės išieškoti antstoliai. Dar ir už jų darbą pensininkė turės sumokėti“, – mano Maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausioji veterinarijos gydytoja-inspektorė Laima Šomkienė.
Ji abejoja, ar baudos gali priversti pensininkę pasirūpinti gyvuliais.
„Manau, kad niekas nesikeis. Baisiausia bus pavasarį, kai pradės tirpti sniegas. Gyvuliai tvarte iki kelių vandeny stovės. Tie tvarteliai visai netinkami, tamsūs, nėra ėdžių, pašarai tiesiog ant mėšlo metami, gyvuliai bet kaip pririšti, šeriami tik tiek, kad gyvi būtų. O jai atrodo, kad viskas gerai“, – stebėjosi L.Šomkienė.
Inspektorės nuomone, vienintelė išeitis išgelbėti kankinamus gyvulius – kreiptis į teismą.
„Įstatymai netobuli, nes atimti gyvulius iš šeimininko leidžia tik tada, jei šiems gresia žūtis. V.O.Kasperavičienės gyvuliai dar šiaip taip laikosi“, – teigė L.Šomkienė.
Karvės kelia grėsmę
V.O.Kasperavičienės ūkis – Panevėžio seniūnijos skaudulys. Seniūno pavaduotojas A.Atkočius skaičiuoja bene penketą kartų lankęsis moters ūkyje ir kaskart randa vis prastesnes sąlygas.
„Jau vieną pavasarį gyvuliai vandeny stovėjo. Šiemet bus dar blogiau, nes sniego daugiau. Drįstu suabejoti, ar šeimininkė realiai mąsto. Netgi normaliomis sąlygomis žmonės vieną ar dvi karves laiko, o čia – septyni galvijai be naudos stovi, net pieno neduoda“, – teigė seniūno pavaduotojas.
Į seniūniją nuolat skambina V.O.Kasperavičienės kaimynai: žiemą žmonės gailisi šąlančių alkanų gyvulių, vasarą nežino, kaip gintis nuo daržus mindžiojančių karvių.
Kartą pensininkės aplaidumas tik per plauką nesibaigė tragedija. Prieš trejetą savaičių apie 18 val. karvei išėjus į gatvę, į ją trenkėsi sustoti nespėjusi lengvoji mašina. V.O.Kasperavičienė tvirtino aplamdyto automobilio vairuotojai sumokėjusi 300 Lt, tačiau dėl nelaimės kaltino pačią merginą, neva privalėjusią sustabdyti mašiną. Šeimininkė teisinosi, kad šerdama gyvulius nė nepastebėjo, kaip karvė išbėgo pro praviras tvartelio duris.
A.Atkočius pripažįsta nebeišmanantis, kaip pagelbėti gyvuliams ir jais pasirūpinti nesugebančiai pačiai šeimininkei.
Seniūnija netgi buvo pasiryžusi surasti moters dukras. Tikėjosi, kad šioms pavyks prikalbėti mamą išparduoti ūkį. Tačiau dukrų paieškos buvo nesėkmingos – V.O.Kasperavičienė neišdavė net jų pavardžių.