Pradžia – pilna optimizmo
Z. Stonio ūkininkavimo pradžia buvo tada, kai pas jį, tuomet gyvenusį Juknaičiuose, iš Šėrių kaimo atvažiavusi Renata Pocienė pasiūlė keistis namais. Z. Stonys sutiko ir iš pavyzdingai sutvarkytos sodybos išsikraustė į vienkiemį.
„Jau nuo jaunystės svajojau atskirai gyventi, ūkininkauti ar kitaip pats tvarkyti savo gyvenimą, - pasakojo ūkininkas. – Taip Šėriuose ir pradėjau ūkininkauti. O to namo, į kurį atsikrausčiau, lubos buvo baisios – dengtos nendrėmis ir aptinkuotos, visur suskilinėjusios. Prisimenu, tada pas mane atvykę Šilutės rajono savivaldybės Kaimo reikalų skyriaus vedėjas Alfredas Nausėda ir „Lietuvos ryto“ korespondentas susiėmė už galvų: „Kada tu čia baigsi viską suremontuoti?“ Dirbau, tvarkiausi, pradėjau sodinti parką prie namų. Iš pradžių aplink sodybą pasodinau eglių, bet pasitaikė sausa vasara – jos išdžiūvo. Tada pasodinau tujų. Prisimenu, važiavo kartą pro mano sodybą Juknaičiuose gyvenantis zootechnikas Alius Brazauskas ir rado mane pirmą valandą nakties parke bevargstantį. Paprastą pievą paverčiau parku. Dabar pas mane net vestuvininkai užsuka fotografuotis, nes labai graži vieta.“
Bet prasidėjo bėdos
Deja, nuo 1992 m. darbščiam ūkininkui prasidėjo nemalonumai. Jis buvo paėmęs paskolą, bet tais metais bankas padidino palūkanas nuo 5 iki 80 proc. Z. Stonio teigimu, tuokart į neviltį puolė nemažai ūkininkų.
„Šiaip ne taip išsikapsčiau. Labai pagelbėjo tuometis sūrius gaminančios įmonės „Šilutės Rambynas“ direktorius, dabar – Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas Jonas Vilionis, - pasakojo Z. Stonys. – 1998 m. apsilankė nekviestas „svečias“ – sudegė mano gyvenamasis namas, baldai, patyriau didžiulių nuostolių. Paėmiau iš banko 200 tūkst. Lt paskolą namui atstatyti. Pats projektavau, pakeičiau namo profilį, kad viskas būtų šiuolaikiška. Po to gaisro patyriau pirmąjį mikroinfarktą, gulėjau ligoninėje Klaipėdoje. Ir gavau pranešimą iš Vilniaus, kad esu kviečiamas į teismą. Šaukimo į teismą esmė tokia: J. Vilionis davė nemokamai mums, keturiems ūkininkams, pieno šaldytuvus, kad pieną parduotume ne kitoms pieninėms, o būtent „Šilutės Rambynui“. Bet paskui naujasis direktorius Kęstutis Keršys sumanė, kad už tuos šaldytuvus sumokėtume. Tas šaldytuvas kainavo 17 tūkst. Lt, o teismo ieškinyje reikalauta sumokėti jau 57 tūkst. Lt. Bylinėjausi ne vienus metus.“
Vėliau Z. Stonys dalyvavo Europos Sąjungos paramos programoje „Ūkio modernizavimas“. UAB „Dotnuvos projektai“ į jo ūkį atgabeno 517 tūkst. Lt vertės įvairiausios technikos – traktorių, presą, šienapjovę, grėblį ir t. t. Dalis šios paramos sumos turėjo būti nuosavos ūkininko lėšos.
„Nueinu į banką, - prisiminė Z. Stonys, - o ten sako: „Skaityk, finansų ministras parašė įsakymą, kad paskolą galima suteikti tik smulkiems verslininkams.“ Paskolos negavau, nors 72 tūkst. Lt pridėtinės vertės mokesčio, pagal išrašytą „Dotnuvos projektų“ sąskaitą, jau buvau pervedęs. Na, ir ką – techniką atgal išsivežė, nemažą sumą reikėjo sumokėti Mokesčių inspekcijai ir antstoliams. Todėl teko parduoti dalį žemės, kad išsikapstyčiau iš šios bėdos.“
Z. Stonys buvo pirmasis Lietuvos holšteinų veislės galvijų augintojų asociacijos prezidentas. Keturias pirmąsias šios veislės telyčias pirko Vilniuje vykusioje parodoje. Holšteinų laikymas buvo skatinamas, tuomet pusę už jas sumokėtos sumos Žemės ūkio ministerija grąžindavo ūkininkui. Todėl dar 10 telyčių vėliau jis pirko Vokietijoje.
2010–2012 metais Z. Stonio ūkyje Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai atliko galvijų tuberkulizaciją. Veterinarai, įtarę, kad keturios karvės serga tuberkulioze, paskerdė jas. Liepė naikinti bandą, todėl Z. Stonys pardavė 13 telyčių ir senesnes piendaves. Iš 58 melžiamų karvių beliko 18.
Vėliau iš jo gyvulius išvežusio vairuotojo Z. Stonys išgirdo, kad VMVT kalbama maždaug taip: „Ką dabar tam ūkininkui reikės pasakyti – juk nustatyta, kad visos jo karvės buvo sveikos.“
Parduoda ūkį
Kai bėdos vis neapleidžia, prieš keletą metų Z. Stonys kreipėsi į nekilnojamojo turto agentūrą, internete patalpino skelbimus, kad parduoda savo ūkį – visus pastatus, techniką, gyvulius.
Iš pradžių prašė daugiau nei milijono litų, niekas nepirko. Nusileido iki milijono, vis tiek pirkėjų neatsirado. Kai kas pasiūlė vos 700–800 tūkst. litų, bet, pasak Z. Stonio, tik sodybą kaime už tokią sumą tegalima nusipirkti. Panašu, kad tokiu atveju jo ūkį perkančiam ūkininkui žemę, techniką ir galvijų bandą tektų padovanoti.
