Kodėl kilo minčių išmokti bitininkauti, Vaidas dabar net negali prisiminti. Šio amato nemokėjo nė vienas iš tėvų, tik močiutė kadaise turėjo porą avilių.
„Tiesiog šiaip sau sumaniau, kad noriu laikyti bites. Tada buvau gal penkiolikos ar keturiolikos metų, – pasakoja bitininkas. – Tuo metu prie turgaus buvo bitininkų kioskas. Nuėjau ten ir paprašiau bitininkų telefonų. Ne visi, kuriems paskambinau, norėjo su manimi užsiimti.“ Pagrindiniu savo mokytoju Vaidas vadina dabar jau mirusį Kęstutį Misevičių. Jis vaikiną išmokė daugybės bitininkystės paslapčių, savo avilius ir dabar Vaidas laiko K.Misevičiaus žmonos bityne.
Iš ne vieno bitininko patirties sėmęsis V.Arbutavičius suprato, kad bitininkavimo sėkmė priklauso nuo darbo metodikos ir sugebėjimo organizuoti darbus.
„Žinau bitininkų, kurie visai neturi laisvo laiko, pas bites eina kasdien, o medaus vis tiek prisuka mažai. Kęstutis Misevičius mane išmokė, kaip per dieną apžiūrėti kuo daugiau avilių, o paskui turėti laisvą savaitę – kad ir prie jūros galėtum nulėkti, – džiaugiasi vaikinas. – Jaunas esu, norisi ir su draugais pabendrauti, tad man tokia bitininkavimo metodika labai patinka.“
Bitininkas pasakoja laikantis karnikos veislės bičių. Jos darbščios ir nepiktos. Darbščiausios vietinės bitės, tačiau jos ir pačios pikčiausios, gera ir kaukazinių bičių veislė.
Slėpdavosi krūmuose
Bitininkavimo pradžia buvusi nelengva. Ne kartą nuo įpykusių bičių bėgęs slėptis į krūmus vaikinas dabar iš tokių nuotykių tik juokiasi.
„Būdavo, išimdamas korį netyčia suspaudi bitę, ji gelia, tada korį meti ant žemės ir neši kudašių, o supykusios bitės vejasi, – linksmai pasakoja bitininkas. – Dabar tokių nuotykių nebebūna, jau išmokau bičių nebeerzinti. O į tai, kad sugelia rankas, nekreipiu dėmesio. Kai vasarą karšta, dirbu trumpomis rankovėmis. Kad bitės pajuto pavojų ir rengiasi pulti, galima spėti išgirdus avilyje ūžimą.“
Vaidas sako, kad norintysis išmokti bitininkauti negali bičių bijoti, nes pajutusios baimę jos iš tiesų tampa piktesnės.
„Bitės man nė karto nėra to pasakiusios, bet manau, kad jos skiria savą žmogų nuo svetimo, – pokštauja vaikinas. – Baimės niekada nejutau. Buvau gal trejų, kai močiutė mane nusivedė pirkti medaus. Ji baisiausiai išsigando radusi mane tupintį prie avilio ir pirštu stumdantį ant lakos ropinėjančias bites.“
Bitės tampa piktesnės prieš lietų, tačiau į tai Vaidas nekreipia dėmesio: bityne darbuojasi tada, kai turi tam laiko. Piktesnės bitės tampa ir rudenį, todėl prie jų Vaidas neina be dūminės. Apdūmintos bitės tampa vangesnės ir prie jų galima ramiai darbuotis. Bitės jautrios ir kvapams. Jei prie avilio darbuojasi bitininkas, kurio drabužiai išskalbti aštriai kvepiančiais skalbiamaisiais milteliai, pajutusios kvapą bitės ima nepatenkintos ūžti.
Verslo sėkme abejoja
Dabar V.Arbutavičius laiko keturiolika bičių šeimų. Turintis minčių bityną plėsti vaikinas prisipažįsta tokia idėja imantis abejoti. Bitėms laiko reikia skirti labai daug, o šio verslo ateitis neatrodo labai perspektyvi.
„Viskas brangsta, o medus pinga, jį realizuoti nelengva, – paradoksą įžvelgia bitininkas. – Labiausiai kainą mažina iš užsienio įvežamas medus, pardavinėjamas su lietuviškomis etiketėmis.“
Tiesa, parduoti galima ir kitus bičių pagaminamus produktus – pienelį, pikį, žiedadulkes. Tačiau norint bitininkystę paversti rimtu verslu reikia laikyti ne mažiau kaip 200 bičių šeimų, o tada joms turi skirti visą savo laiką. Tokios mintys Vaidui padėjo apsispręsti ir renkantis specialybę.
Treniravimo sistemas Kūno kultūros akademijoje ketvirtame kurse studijuojantis panevėžietis mano, kad bitininkauti galima ir turint kitą specialybę. Informacijos apie bitininkystę galima rasti internete, yra išleista nemažai knygų, patirtimi bitininkai dalijasi per šventes.
Bendraminčių nesutinka
Daug laiko skiriantis kanojiniam irklavimui Vaidas po studijų ketina grįžti į Panevėžį.
„Tada ir pagalvosiu apie didesnį bityną, – planais pasidalija vaikinas. – Kol kas parduoti medų man nesunku, turguje stovėti nereikia, pirkėjai išsineša jį iš namų, šiek tiek ir į Kauną nuvežu.“
Viena bičių šeima per vasarą suneša vidutiniškai 60 kilogramų medaus. Pats bitininkas prisipažįsta medų taip mėgstantis, kad ant stalo pastatytas dubenėlis ištuštėja labai greitai. Užtat per visus bitininkavimo metus beveik neteko gerti cheminių vaistų.
„Esu sveiko gyvenimo būdo šalininkas ir kitiems rekomenduoju taip elgtis, – pataria studentas. – Treniruojantis su kanoja rankos dažnai sugrumba šaltame vandenyje, bet nuo ligos gelbsti liepžiedžių arbata su medumi. Bičių pienelis organizmui suteikia nepaprastai daug fizinių jėgų, ne veltui jo dedama į sportininkams skirtus papildus.“
Savo bendraamžių bitininkų susiėjimuose Vaidas sutinka labai retai. Dažniausiai tai būna bitininkų vaikai, padedantys tėvams ir iš jų besisemiantys patirties. Vaidas prie bičių dažniausiai darbuojasi vienas.
Tėvas bičių bijo, o mama neturi laiko, sako bitininkas. Be to, Vaidas puikiausiai susitvarko vienas, tad trukdyti kitų žmonių nėra būtinybės. Vaido draugus jo užsiėmimas domina, bet nuvežti į bityną jie ne darbą stebi, o labiau saugosi, kad nebūtų sugelti.
„Mieste man greitai nusibosta, todėl laisvalaikiu ne į klubą einame, o į gamtą važiuojame, – pomėgius atskleidžia vaikinas. – Turim ypač mėgstamą vietą prie Ignalinos ežerų. Tolokai, bet nieko baisaus. Parduodu kibirą medaus ir pinigų degalams pakanka.“
