Krizės aplenkia
Kazys ir Audronė Žiliai, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, nusprendė iš Šilalės atsikraustyti į Raseinių rajoną ir pradėti savo verslą. Taip 1992 m. išdygo nedidelis mėsos perdirbimo cechas.
„Tada būdavo geras „biznis“ iš mėsos. Mažose patalpose tėvai greitai sukosi ir gamindavo mėsą ir autobusiuką prisikrovę veždavo į Kaliningradą. Užsidirbo pinigėlių ir pasistatė tai, ką dabar ir turi. Taip pradėjo augti hektarai ir viskas plėstis“, – pasakoja sūnus ir dabar jau pagrindinis ūkio šeimininkas Kazimieras, kasdien važinėjantis iš Kauno į Raseinių rajoną.
Šiuo metu Žilių šeimos ūkis apima 150 ha žemės, kur auginami javai, laikomi 100 jaučių ir 120 kiaulių, nuosavą skerdyklą ir mėsos perdirbimo cechą. Nuo grūdo iki pat stalo – viskas čia užauginama ir perdirbama vietoje.
„Čia turime visą grandinę: mėsai reikalingas jautis, o jam – pašaras, viską turime vietoje. Tikslas – išlaikyti produkciją ne kiekybėje, o kokybėje, ir kad visą procesą kontroliuotume patys, kad išvengtume žmogiškųjų klaidų“, – pažymi Kazimieras.
Kadangi šeima neperka jokių žaliavų ir viską išgauna savo ūkyje, visos krizės, galima sakyti, aplenkia.
„Tėvai susikūrė pilną grandinę ir yra nuo nieko nepriklausomi. Tai – ekologinis ūkis, turime savo mėšlą, galime pasitręšti, todėl nereikia pirkti trąšų, o visi dabar verkia dėl jų kainų. Mūsų tai nepalietė nė trupučio. Patys užsiauginame ir grūdus, turime malūną, kur viską sumalame į pašarus. Iš savo miško gauname ir malkų, kuriomis kūrename pastatus.
Mane tai labai žavi, kad galime matyti šachmatų lentą ir viską patys kontroliuoti, kai viską turi ir nieko nereikia iš šono. Mūsų krizės nepalietė ir teoriškai negali paliesti, nebent karas“, – sako pašnekovas.
Žmonės pradeda taupyti
Vis dėlto šeima jaučia lėtėjančią ekonomiką per vartojimą. Žilių ūkio mėsos produkcija prekiaujama didmiesčių turgeliuose, kur jaučiama, kad žmonės po truputį pradeda taupyti.
„Per pandemiją žmonės labai pirko, o karas sukėlė visas žaliavų kainas, anksčiau metalo kainos labai šokinėjo, paskui trąšų kainos šoko ir grūdų. Matydami tokią situaciją žmonės nebežino, ką daryti, todėl atsirenka, kas jiems reikalingiausia ir tik tada perka. Su brangesne ekologiška mėsa taip ir yra: velniop, jei galiu, nepirksiu. Bet turime nuolatinių klientų bazę, tai šiek tiek atsveria“, – pasakoja Kazimieras.
„O kalbant apie mėsų kainas, niekas nepasikeitė. Vos vos jas pakėlėme, nes mūsų ekologiškų produktų kaina ir taip aukštesnė nei rinkoje. Žmonės tokioje situacijoje renkasi lenkišką produktą, ieško pigesnių variantų“, – priduria jis.
Nuo aviacijos prie žemės ūkio
Šiame ūkyje ir tik Lietuvos rinkoje dirba pati šeima: tėvai, sesuo ir sūnus, dar dvi seserys į šią veiklą nėra įsitraukusios. Tėvai jau po truputį atsitraukia nuo pagrindinių darbų, tad beveik visus ūkio darbus atlieka pats Kazimieras, o sesuo Jovita atsakinga už produkcijos pardavimą.
Jaunasis ūkininkas pripažįsta net nesvajojęs apie tokį žemišką darbą, savo karjerą jis siejo su aviacija ir inžinerija. O sesuo, kaip sako, nuo pat pradžių suko į šią pusę, rinkosi veterinarijos specialybę ir planavo padėti tėvams ūkyje.
„Baigiau aviacijos inžinerijos bakalaurą. Prieš porą metų išsilaikiau „Ultra light“ sklandytuvo piloto licenciją. Visą gyvenimą tai – mano „arkliukas“ ir svajonė. Tačiau Lietuvoje aviacija – labai silpna. Turėjau tikslą tapti ne komerciniu pilotu, o karo aviacijos. Tuo metu šalyje turėjome gal tik du naikintuvas, vienas sudužo, kitas sugedo, tai realiai tokių lėktuvų Lietuvoje nebeturime. O kitose šalyse, tarkime, kokioje Prancūzijoje pilotų ir taip užtenka, užsieniečių nepriima.
O komercinė aviacija niekada manęs neviliojo. Ten yra kita medalio pusė – visada būsi lėktuve, pakilsi virš debesų į 10 kilometrų aukštį, bet skraidysi vienas. Romantikos čia mažai, nebent stiuardesė žmona“, – šypsosi jis.
Kadangi Kazimierui patinka projektuoti ir kurti, jis pasirinko artimą sritį – aviacijos inžineriją.
„Pabaigęs mokslus porą metų dirbau Pociūnų „Sportinėje aviacijoje“. Tada labai norėjau pamatyti Ameriką, o tam reikėjo daug pinigų, tai kita išeitis buvo toliau studijuoti ir į JAV vykti su studentų programa „Work and Travel“. Tada įstojau į transporto inžinerijos magistrą“, – pasakoja jaunasis ūkininkas.
Visą vaikystę ūkyje praleidęs Kazimieras sako, kad čia jį sugrąžino pareiga padėti šeimai. Prieš porą metų žiemą kilęs didelis gaisras suniokojo kelis pastatus, kuriuos tuo metu jis pats atstatė.
„Buvo toks gyvenimo etapas, atrodo, kad amoralu būtų buvę palikti šeimą bėdoje. Galėjau rinktis: viską tik sau žiūrėti ir rinktis inžineriją, kuri man labai maloni sritis, bet nenorėjau rizikuoti ir įklampinti šeimos į paskolas, teko ateiti pačiam ir viską sutvarkyti“, – prisimena vyras.
„Galvojau pradžioje tik padėsiu. Išėjo taip, kad jau nebe padedu, o pilnai įsitraukęs esu“, – juokiasi jis.
Viską konstruoja savo rankomis
Vis dėlto, kaip patikina, ir čia netrūksta inžinerinių darbų: pramonės technika, cechas reikalauja daug sprendimų. Kazimieras savo rankomis braižo ir konstruoja įrengimus ar projektuoja pastatys.
„Žmonės perka kokį nors daiktą, kuris iš tikrųjų nieko nekainuoja. Reikia tik staklių ir žmogaus – su programa viską subraižau, nusiunčiu brėžinius, man padaro, ir visa tai kainuoja 10-20 kartų pigiau“, – sako Kazimieras.
Vyras vardija daugybę ūkio darbų, kuriuos planuoja įgyvendinti ir galiausiai pats po truputį atsitraukti.
„Pirmiausia reikia susitvarkyti laukus, kad ten būtų tik dideli plotai ir nebūtų įsiterpusių mažų, tada atvažiuoji, atlieki darbus ir išvažiuoji. Ir kad ceche būtų viskas po rankas, gamybos linija patogi, dabar mūsų pastatai – seni, todėl sudėtinga. Jei man pasakytų suprojektuoti cechą, padaryčiau jį idealų, kad viskas būtų patogu, kaip kokiam „Mc'Donalds“, – šypsosi jis.
Ūkyje galės dirbti tik vienas žmogus
Anot jo, kiekvieno ūkio ateitis – technika, o žmogaus darbo reikės vis mažiau. Jau dabar jaunasis ūkininkas sukasi, galima sakyti, vienas, tačiau pripažįsta, kad vos spėja. Tačiau jis turi svajonę viską sukonstruoti taip, kad čia galėtų darbuotis vos 1-2 žmonės, o jis galėtų užsiimti savo hobiais.
„Mano tikslas – nedirbti ūkyje pilnai, kad jame galėtų dirbti tik du žmonės, kad viskas pilnai funkcionuotų ir būtų užkrauta, viskas būtų užkrauta. Jeigu vienas susirgtų ar dėl kitų priežasčių negalėtų dirbti, kad nekiltų problemų vienam drąsiai dirbti visame ūkyje. Viskas įmanoma. Jau dabar dirbu, galima sakyti, vienas, tam tikrose vietose reikia kažkokių patobulinimų, bet tokiame ūkyje dirbti vienam žmogui – pilnai įmanoma“, – patikina jaunasis ūkininkas.
„Reikės ateityje rasti žmogų, sukurti jam geras darbo sąlygas. Nesiekiu, kad iš viso pyrago man daug liktų, svarbiausia – kad tik kas nors dirbtų. O aš tada galėsiu dirbti sau, galbūt dirbčiau sklandytuvų mechaniku. Su savo lėktuvėliu nuskrendu į tam tikrą vietą, aptarnauju orlaivius ir parskrendu“, – svajoja Kazimieras.
O link savo svajonės vyras jau keliauja pamažu. Prieš porą metų išsilaikė sklandymo licenciją, o planuose – aukštesnės klasės pilotavimo licencija ir nuosavas lėktuvas.
„Kiekviename darbe, kai į jį pasineri, turi kažkuo tai kompensuoti ir save apsidovanoti. Tai jei ne karo aviacija ir pragyvenimas iš to, tai bent kažkiek prie to noriu prisiliesti. Todėl išsikėliau tikslą išsilaikyti licenciją ir nusipirkti lėktuvėlį, galėsiu bent minimaliai kompensuoti savo svajonę. Reikia tik daryti, viskas įmanoma“, – priduria jis.
