Miltai duonelei bus malami senovinėmis akmeninėmis girnomis. Pasak etnologų, jei šeimininkė pjauna duoną plonai, tai ji šykšti, o jei riekė stora – šeimininkė geraširdė. Ją kepdavo tik ištekėjusios moterys, merginos to išmokdavo prieš vestuves.
„Nešdavo kaimynams ar gera, ar nerūgšti duonelė marčios. Ir įvertindavo, ar galima ją imti, ar gerai atitekės, ar mokės gaminti“, – pasakoja duonos kepėja Rasa Daukšienė.
Pasak kepėjos, duona kepti buvo nelengva. Vienu metu į duonkepę šeimininkės pašaudavo kelis kepalus. Reikėjo prižiūrėti, kad duonelė nesudengtų, nesukristų. Todėl kiekvienuose namuose ji buvo laikoma šventa.
„Ir gimdavo su duona, ir mirdavo, ir į svečius eidavo, ir nešdavosi. Ir jeigu ateidavo išmaldos prašytojai ar kaimynai, būtinai turėdavai pavaišinti duonos rieke“, – teigia R. Daukšienė.
Malūnininko sodybą XIX amžiuje statė Lietuvos vokiečių Danielių giminė. Šeimininkai maldavo grūdus ūkininkams, caro kariuomenės garnizono kepyklai. Prasidėjus karui sodybą apleido, tad išliko tik malūnas, kurį praėjusiais metais restauravo.
Malūnininko gryčią teko atstatyti. Statybos vyko naudojant senąsias technologijas ir pagal likusią ikonografinę medžiagą. Trobos sienos – iš rastų, stogą uždengė skarda, pastatė priebutį.
Sodyboje ruošiamasi lankytojus supažindinti su duonos kepimo istorija, papročiais ir pristatyti kitas to meto veiklas – vilnos vijimą, juostų pynimą.
„Čia nebus tradicinės lovos, spintos, skrynios, kurių negalima liesti. Bus tam tikri elementai ant sienos ar detalės eksponuojamos, bet šiaip troboje turėtų vykti gyvas edukacinis vyksmas“, – teigia Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza.
Kol kas duona bus kepama iš įprastų miltų. Tačiau pavasarį uždėjus naujus sparnus malūnui, nes senuosius nutraukė vėjas, grūdus mals akmeninės girnos. Tada esą duona bus gerokai rupesnė. Muziejininkai sako, kad norinčius paskanauti senoviškos duonos pakvies pavasarį.
