Viešint pas juos, kieme strikinėjo pirmosios pavasario šilumos pažadinta varlytė – galbūt ir ne ta, kuri, įkritusi į indą su grietinėle, ilgai šokinėjo, kol sviestą sumušė ir išsilaisvino.
Ar ne panašiai atsitiko su V. ir D. Buliauskais? Ko tik nesistvėrė jiedu, likimo į kaimą atblokšti jauni miestiečiai, kad pragyventų, ūkininkais taptų ir ūkį išplėstų: augino pomidorus, agurkus, kalakutus, kiaules. Galiausiai – karves. Atsidūrę ant bedugnės krašto – kai už pieną ėmė katino ašaras gauti, o bankui reikėjo grąžinti paskolą už įsigytą techniką, – nepasimetė: nusprendė patys pieną perdirbti! Ir neapsiriko – labai sėkmingai, išmoningai tai daro!
Visa paslaptis – darbas
„Jokios formulės nėra – tik dirbti reikia“, – tvirtina D. Buliauskas, aiškindamas, kaip žingsnis po žingsnio atsirado jo ir žmonos Vaivos mišrus ūkis su pieno perdirbimo cechu.
Jis Kėdainių rajono Lančiūnavos technikume rengėsi tapti veterinaru, kai susipažino su Vaiva, būsimąja medicinos sesele. Vestuves atšoko po trejų metų draugystės – 1992-aisiais. Jam buvo 21-eri, jai – 20 metų.
„Studijavau Veterinarijos akademijoje, kai tėvai atsikraustė į senelių namus Balbieriškyje. Labai norėjau gydyti gyvūnus... Kiekvienoje sodyboje galvijų, kiaulių, paukščių buvo. Tad man, veterinarui, darbo netrūko“, – pirmuosius gyvenimo ir darbo metus Balbieriškyje mena Darius. Žmona tada dirbo Kauno klinikose ir nė neketino persikelti pas vyrą. „Nebuvau kaimo mačiusi – patiko miesto šurmulys. Kaimą siejau su visiška tyla... Gimus antrajai dukrai – 1997-aisiais – vis dėlto apsigyvenau Balbieriškyje...“ – šypsosi Vaiva, versdama kitą prisiminimų lapą – kad, augindama dukrytes Doriną ir Vigrę, spėjo Kauno technologijos universitete (KTU) tapti inžinerijos, chemijos bei maisto mokslo specialiste. Dėl savęs stojusi į šią aukštąją mokyklą – kad geriau suvoktų, kokį maistą valganti, kaip jis gaminamas. O Darius anksčiau buvo suvokęs – kai, mokydamasis Veterinarijos akademijoje, atliko praktiką mėsos perdirbimo įmonėse.
Pradžia – agurkai, pomidorai
„Jis žinojo, kaip daromi konservai, dešros…... Dabar daug kas grįžta prie kaimiško maisto, o mudu anksčiau grįžome...“ – gyvenimo kaime pradžią mena Vaiva.
Sutuoktiniai apsigyveno Geruliuose, šalia Balbieriškio. Iš pradžių augino agurkus ir pomidorus. Gerulių kaimas tapo Kėdainių apylinkių miniatiūra. „Ekskursijos ėmė važinėti – niekas lig tol nematė čia tokių didelių šiltnamių: pomidorų daigų pasodindavome 4 tūkst., o agurkų – 2 tūkst., juos auginome 20 arų žemės plote. Ir aš, ir Darius mokėjome auginti, juk abu kėdainiškiai. Man iš kartos į kartą įaugusios pomidorų ir agurkų auginimo paslaptys: juos augino mama, močiutė, prosenelė. Močiutė žurnale žymėdavo, kas blogo nutiko agurkams, pomidorams, kaip juos gelbėjo – ar langą atidarydavo, ar pelenų barstydavo ir kaip visa tai augalus veikė. Ir mes čia be jokių chemikalų auginome! Parduodavome turguje“, – pasakoja Vaiva.
Kalakutai padėjo įsigyti kiaulių
Kai sodybose kasmet ėmė mažėti gyvulių, ir Dariaus paslaugų vis rečiau reikėjo. „Ūkininkauti buvo jo idėja, – sako Vaiva. – Ūkininkaujame penkerius metus. Iš pradžių auginome baltus kalakutus. Trys sulesdavo, kiek viena kiaulė suėda. Tada tinkamų kombinuotųjų lesalų jiems nebuvo, tad davėme skirtojo kiaulėms. Todėl ir augo tokie dideli – svėrė po 16-30 kg. Didelė paukščių savikaina – didelė ir jų kaina... Dėl kalakutų brangumo – vienas kainavo 150-170 Lt – žmonės menkai juos pirko. Tad realizuodavome supjaustytus. Paskui pradėjome auginti kiaules. Gerai sekėsi: vienu metu turėjome 10 paršavedžių, 60 bekonų. Mėsą parduodavome Prienų turguje. Ką uždirbdavome, investuodavome į ūkį.“
Vėliau V. ir D. Buliauskai metėsi į pienininkystę. Dvejus metus pieną pristatydavo į pieninę. Kai ėmė už litrą pieno gauti tik 30 centų, pajuto žemę iš po kojų slystant. Susėdę svarstė: „Ką daryti – kaip paskolą bankui už įsigytą techniką grąžinsime, tiek mažai gaudami?!“
Eksperimentavo – mokėsi iš klaidų
„Pradėjau mokytis perdirbti pieną. Ėmiau puodą pieno ir žiūrėjau, kaip vyksta reakcijos – eksperimentuodavau gamindama varškę, sūrius“, – toliau prisiminimais dalijasi Vaiva. Paklausta, ar pagalbos nesikreipė į mokančiuosius varškę ir sūrius daryti, tęsia: „Niekas teisybės iki galo nepasako arba moko taip, kad nepavyktų padaryti...“
Nepavykusių eksperimentų rezultatai džiugino paršiukus, vištas, šunis. „Visi mūsų gyvūnai buvo aprūpinti varške, sūriu. Dabar jų nė neėda... – šypsosi moteris, minėdama aplinkybę, paskatinusią imtis pieno perdirbimo verslo: – Tuomet, prieš trejus metus, jau veikė kooperatyvas „Lietuviško ūkio kokybė“, suteikiantis ūkininkams galimybę turgeliuose parduoti, ką patys užaugino ir perdirbo.“
V. ir D. Buliauskų pieno perdirbimo cechas įrengtas buvusiame tvarte. Čia yra pieno šaldytuvas, dujinės viryklės, pieno separatorius, kita įranga gaminti sviestą, grietinėlę, grietinę, varškę, sūrius, jogurtą. Visi šie šeimos ūkio produktai bei pienas, išrūgos realizuojami ūkininkų turgeliuose Kaune, „Tymo“ turguje Vilniuje, Balbieriškio ūkininkų parduotuvėje. „Kai vykstu į turgelius Kaune, pieną bei jo produktus užvežu ir į vietos „Maximą“, kuri veikia „Akropolyje“, – sako Vaiva.
Sveikatos šaltinis – savas maistas
Dažniausiai vyksta prekiauti Vaiva: vyrui užtenka darbų ūkyje. Miegoti ji eina vidurnaktyje, keliasi anksti, juk, prieš išvykstant reikia į butelius supilstyti vakaro pieną, susikrauti į automobilį produktus. Parvykus namo – bėgte sviesto, varškės, sūrių gaminti.
„Visą dieną sukuosi... Per darbus nėra kada nė maisto šeimai išvirti. Pasipjaustome rūkytos ar vytintos dešros, fermentinio sūrio (ir tokį gaminti išmokau), kiaušinių išsikepame ir sotūs...“ – prisipažįsta Vaiva. Kaip ji, sunkiai dirbdama nuo ankstaus ryto iki nakties, nepristinga sveikatos, jėgų? „Valgykite sveiką maistą, ir jūs būsite sveiki, – tikina moteris. – Viską savo valgome: daržoves, mėsą, dešras, kiaušinius, sviestą... Šeimos poreikiams auginame keturias kiaules, daugybę vištų, kitų paukščių. Jokio maisto neperkame!“ Net aliejaus? Pasirodo, neperka ir jo: kepa ant taukų, sviesto.
„Ką jie tada valgo?“
Ūkininkė gamina įvairius varškės sūrius: su česnakais, kmynais, cinamonu, spanguolėmis, džiovintais vaisiais, pakepintus. Didelė laimė jai, kai klientai – mokytojai, pensininkai, kariškiai, jaunos mamos, įmonių vadovai ir t. t. – taria: „Mano vaikas valgo tik jūsų varškę“, „Labai gardus sviestas, sūris, pienas – vėl atėjau pirkti!“
V. ir D. Buliauskai nesistengia, kad jų pieno produktai gautų ekologiškų sertifikatą. „Viskas, ką ūkininkas užaugino natūraliai, savaime ekologiška, – tvirtina Vaiva, liūdnai pastebėdama, kad pastaraisiais metais šaltymečiu žmonės rečiau užsuka į ūkininkų turgelius, mat būstų šildymas kišenes ištuština: – Ir ką jie tada valgo?.. Šį pajamų kritimo laikotarpį mums padeda išlaukti karvutės – pasistengiame, kad tada jos būtų užtrūkusios.“
Sutuoktiniai nemano, kad jiems teks nebeperdirbti pieno dėl menkėjančio gyventojų pragyvenimo lygio arba todėl, kad jų kasmet mažėja: „Visada bus žmonių, kurie vartos natūralius produktus!“
Atrado save
Vienas Vaivos eksperimentas truko pusę metų – kaip iš saldaus pieno pagaminti švelnaus skonio, labai minkštos konsistencijos varškę, tinkamą ūgtelėjusiems kūdikiams. Pavyko! „Jei ne maisto mokslo bei chemijos studijos, gal ir nebūtų pavykę: kai žinai pieno struktūrą, ir sukuri produktą...“ – sako Vaiva.
Moteris įsitikinusi: pieno produktų gamyba – jos stichija. „Dar tik pradedu ją perprasti – esu pusiaukelėje...… Norėčiau sukurti įvairesnių pieno produktų, išskirtinio skonio sūrių. Nearti dirvonai – fermentiniai sūriai.“
Būdama prastos nuotaikos, ji negamina varškės, sūrių. „Bus neskanūs. Pirkėjas galbūt to ir nepastebės, tačiau aš žinosiu. Jei pasirinkau tokį darbą, privalau su ūpu jį atlikti. Jei ūpo nėra, savyje susikuriu ugnelę – jausmus susišildau basa pereidama per rasotą žolę, žvilgteldama į tekančią saulę... Gamta ir darbas su savimi padeda ūpą pasikelti,“ – teigia V. Buliauskienė. Kaimo tyla jau nebaugina? „Ne. Patinka kaimiška laisvė, erdvė, gamta! Kiekvienas kaimo garsas turi prasmę – vis kitą žinią tau neša. Pavyzdžiui, vienaip šuo loja, kai namo grįžta vyras, kitaip – kai vaikai, dar kitaip – kai ateina kaimynas. Atitinkamai reaguoji į tuos garsus. O miesto garsai nieko neidentifikuoja.“
Tik savo rankomis, galva
Vien iš pieno perdirbimo V. ir D. Buliauskai nepragyventų. Pasak jų, kai ūkis nėra labai didelis, pragyvenimą garantuoja tik įvairios jo sritys. Sutuoktiniai nuosavos žemės turi apie 30 ha, apie 170 ha nuomojasi. Didžiuma žemės – ganyklos, 50 ha skirta žieminiams, o 10 ha – vasariniams kviečiams. Visos ūkio 42 karvės turi vardus: Colė, Mickė, Madam, Barbė... Juos davė sutuoktinių dukros: būsimoji medikė antrakursė Dorina ir dešimtokė Vigrė. Iš kur tokie reti vardai? „Girdėjau vaikystėje ir įsidėmėjau, kad užaugęs taip pavadinčiau savo dukras“, – sako Darius. Jis – auksinių rankų: daug ūkio technikos bei įrangos pats pagamino, patobulino. Kam jam už 40-50 tūkst. litų pirkti padargą molingo arimo keteroms griauti, jei neprastesnį pasidarys išleidęs tik 10 tūkst. litų?
V. ir D. Buliauskai nesinaudoja europinėmis paramomis ūkiui modernizuoti: paskaičiavo, kad nauda ne kažin kokia, o nervinės įtampos, popierizmo – daug. Jie džiaugiasi puikiais pagalbininkais – melžėja, šėriku, traktorininku, darbininke. Pastarieji giria gerus šeimininkus.
Kaip pasigaminti varškės, sūrio
Į V. ir D. Buliauskų ūkį vykta ir norint sužinoti, kaip namų sąlygomis iš rūgusio pieno pasigaminti varškės sūrį. Tokių žinių pageidavo skaitytojai.
Vaiva mielai parodė, paaiškino sakydama: „Tegu žmonės darosi – negaila pamokyti.“
Rytinį pieną ji supila į nemažą indą, šį deda ant putplasčio – kad vėsa nuo grindų nesismelktų. Indo viršų bei šonus uždengia polietileno plėvele, paskui – šiltu audeklu (1). Kam to reikia? Kad vienoda būtų pieno rūgimo temperatūra ir jis tolygiai surūgtų. Jei surūgs netolygiai, varškė bei sūris gardūs nebus.
Pienas rūgsta parą. Tada pilamas į puodą (2) ir, uždėjus dangtį (3), kaitinamas ant viryklės. Uždengiamas todėl, kad šiluma pasiskirstytų vienodai. Maišyti kaitinamo pieno nepatartina. „Maišant suirs baltymų struktūra – varškė bus smulki, sugurusi“, – įspėja Vaiva.
Į kitą puodą pilamas saldus pienas. Jo neturi būti daugiau nei rūgusio. Jei bus daugiau – jo nesutrauks rūgęs pienas. Galima saldaus pieno pilti tiek pat, kiek rūgusio. Tada varškė nebus rūgšti. Varškė, taigi ir sūris bus rūgštesni, kuo rūgusio pieno imsime daugiau nei saldaus.
Rūgusį pieną reikia kaitinti iki 40 OC, o saldų – iki 45 OC. Perkaitinus atvėsinti iki minimų temperatūrų (4). Tada saldų pieną pilti į didesnį indą, kuriame rūgštus pienas (5). Palikti 15 minučių, kad išrūgos sutrauktų saldų pieną (6).
Kai sutraukia, imti sūrmaišį – gali būti pasiūtas iš marlės, medvilnės, lino, užuolaidinio audinio, – dėti jį virš tuščio indo ant sietelio. Semti puodeliu sutrauktą pieną ir pilti į sūrmaišį (7). Kai sūrmaišyje bus pakankamai varškės, susukus jo viršų šioje vietoje ir spausti, kad išrūgos nuvarvėtų (8). Nevalia spausti apačios ir šonų – spaudžiant juos sūrmaišio skylutės užaks, todėl išrūgos gerai nenuvarvės.
Pripildytą ir nuspaustą sūrmaišį palikti 15 minučių – kad geriau nusivarvėtų. Tada paslėgti – ant sūrmaišio su varške dėti lentutę, ant šios – stiklainį su vandeniu arba akmenį. Slėgdyti ne trumpiau kaip 6 val.
Pusei kilogramo varškės pagaminti reikia, pavyzdžiui, 2,5 l rūgusio ir 1,5 l saldaus pieno.
Odė išrūgoms
Išrūgos – sveikatos ir grožio eliksyras, taip pat – puiki indų plovimo priemonė. Prausiant veidą ir rankas išrūgomis, oda bus švelni, skaisti. Geriant jų kasdien po pusę stiklinės triskart, gerės virškinimas, trauksis blogasis cholesterolis. Išrūgos valo organizmą! Kulnų suskilimai dings, kojas pamirkius šiltose išrūgose.
Gyvuliai augs kaip ant mielių ėsdami šiltomis išrūgomis plikytus miltus, bulves.
