Sugalvojo neįprastą nakvynę
Tiesa, šią vasarą jis su šeima daugiau laiko leidžia Lietuvoje, tėvų sodyboje, šalia Ariogalos. Čia jis užsiima širdžiai mielai veikla, kuri atneša ir papildomų pajamų. Trečią sezoną iš eilės Karolis organizuoja baidarių ir irklenčių žygius Dubysos upe.
O šiemet svečiams pristatė naujieną – savotišką jachtų viešbutį. Keturias jachtas, kurios iki paskutinės minutės buvo naudojamos vandenyje, vyras atsigabeno tūkstančius kilometrų iš pačios Švedijos.
„Ne visi „pakelia“ supimą vandenyje, gali prasidėti jūros liga. Galvoju – reikia sugalvoti greitą ir pigią nakvynę. Švedai savo uostuose savaitgaliais gyvena jachtose, todėl pagalvojau, kodėl gi nepadaryti iš tų jachtų kaip išdžiūvusį uostą ant kranto ir naudoti jas kaip namelius.
Kiekvienoje jachtoje – keturios miegamos vietos, elektra ir šildymas, o virtuvė ir tualetai – šalia esančiame pastate“, – apie unikalią nakvynės jachtose idėją pasakoja Karolis.
Vyras džiaugiasi, kad idėja pasiteisino, o poilsiautojų šį sezoną netrūksta: „Sezonas geras, beveik visi savaitgaliai užimti, klientų nemažai. Visos jachtos šeštadieniais išnuomotos.“
Prisideda prie išskirtinio projekto
Po mėnesio Karolis vėl pradės kas savaitę skraidyti už poliarinio rato, į Švedijos šiaurę, kur vysto turbūt vienintelį pasaulyje tokį projektą – perkėlinėja 18 tūkst. gyventojų turintį Kirunos miestą kelis kilometrus į Rytus. Čia vienoje kompanijoje jis dirba statybų vadovu – gyventojams stato naujus būstus.
Po Kirunos miestu veikia viena didžiausių pasaulyje geležies rūdos kasyklų, todėl miestui iškilęs didelis pavojus tiesiog prasmegti. Šalies valdžia sugalvojo pusę miesto perkelti kelis kilometrus į Rytus.
„Geležies rūdos kasykla – beveik 1,5 km gylio ir po miestu, todėl mes perkėlinėjame miestą į kitą vietą: vieni griauna pastatus, nes jie kažkada prasmegtų į kasyklą, o mes statome naujus. Tai, galima sakyti, statome naują miestą“, – sako Karolis.
Jo teigimu, valdžia nelaukia, kol miestas sugrius ir iš anksto imasi veiksmų.
„Švedai, priešingai nei Lietuvoje, nelaukia, kol tiltai sugrius, nes yra pavojus. Jie žino, kad rūda bus kasama dar 100 metų, tuo užsiima didelė valstybinė įmonė, kuris sukuria didelę dalį šalies BVP, tai – labai didelė industrija. Taigi jie nelaukia, kol sugrius visas miestas, ir jį perkelia: stato mokyklas, darželius, ruošiasi statyti naują ligoninę. Miestą daro patrauklų, nes nori pritraukti naujų gyventojų“, – pasakoja jis.
Senus pastatus perkelia į kitą vietą
Tiesa, dalis senų pastatų yra perkeliami į naują vietą. Šiuo metu kaip tik sprendžiama, kaip iš miesto centro perkelti senovinę į UNESCO paveldą įtrauktą Kirunos bažnyčią, kuri sveria kelis šimtus tonų ir yra iki 40 metrų pločio. Tai – vienas didžiausių medinių pastatų visoje Švedijoje, kuri pastatyta gotikos stiliumi.
„Ją su kranais ruošiasi užkelti ant platformos ir sunkvežimiais pervežti maždaug 6 kilometrus. Visas procesas vyksta lėčiau, nei einant pėsčiomis. Manau, kad tokių didelių pastatų perkėlimų pasaulio mastu nėra vykę.
Tai beveik 40 metrų skersmens pastatas, bus reikalingas tokio pločio kelias. Dabar dalį miesto reikia išgriauti, kad būtų galima pravažiuoti. Planuojama, kad po dvejų metų bažnyčia bus perkelta. Gyventojams, kurių būstus nugriauna, statome naujus namus. Gyvenimas ten verda“, – pažymi pašnekovas.
Jis atkreipia dėmesį, kad griaunami tik tie pastatai, kurie neturi jokios vertės ir jų perkėlimas gali brangiai kainuoti. Gyventojams valdžia suteikia naujus būstus, bet už senuosius namus galima gauti ir pinigines kompensacijas. Karolio teigimu, visi gyventojai geranoriškai su tokiomis sąlygomis sutinka.
„Kai vyksta sprogdinimai, jei jau sienos trūkinėja ir tinkas krenta ant galvos, tokių kvailių turbūt neatsiranda. Esu girdėjęs, kad pačioje opiausioje miesto dalyje namų sienos trūkinėdavo nuo sprogdinimų kasykloje“, – sako jis.
Trukdo sunkios oro sąlygos
Manoma, kad šis projektas valstybei gali kainuoti apie keliasdešimt milijardų eurų. Viską dengia valstybinė įmonė, kuri plėtoja kasyklą.
Miesto kraustymasis vyksta jau beveik 10 metų. Planuose – dar dešimtmetis, per kurį turėtų iškilti nauji miesto kvartalai, bet Karolis mano, kad valdžia nespės taip greitai įgyvendinti viso projekto, mat dažnai koją kiša prastos oro sąlygos.
„Kai ateina žiema, darbai nestoja, bet viskas vyksta tris kartus lėčiau, beveik nėra jokio našumo dėl tokių atšiaurių oro sąlygų. Statyboms trukdo įšalas ir sniegas. Tarkime, prisnigo metrą sniego, tai visa statybų aikštelė eina kasti sniego vietoje to, kad dėtų blokus ar stogą. Nukasei sniegą vieną kartą, vėl užėjo sniego audra. Niekad nežinai, gal tris dienas gali ir nesnigti, sunku planuoti darbus“, – pažymi pašnekovas.
Kiekvieną savaitgalį skraido namo
Su šiuo projektu dirba ir nemažai lietuvių. Kadangi Švedijoje nuolat trūksta darbo jėgos, tai įvairių sričių specialistai iš Latvijos, Lietuvos, Estijos ir Lenkijos čia gyvena ir dirba. O kiti – beveik kasdien skraido.
„Čia – moderniausia metalo kasykla pasaulyje, daug darbo, bet nėra tiek vietinių gyventojų, kurie galėtų dirbti tokį darbą. Kasdien po tris pilnus lėktuvus po 200 žmonių atskrenda iš Stokholmo. Įmonės apmoka bilietus, nes labai trūksta darbuotojų. Pats kiekvieną savaitgalį šiltuoju sezonu skraidau namo į Lietuvą, o kitu metų laiku – namo pas šeimą Švedijos pietuose. Tris naktis miegu darbe, Kirunoje, keturias – namuose“, – pasakoja Karolis.
Svajoja visam laikui grįžti namo
Vyras pripažįsta, kad kasdien ilgisi namų ir žalumos, todėl taip dažnai ir skraido.
„Matot – pas mane šiandien prisnigo. Turbūt suprantate, kodėl norisi šilumos ir žalumos, kai čia net žolė neauga. Saulė tokiu metu nebenusileidžia, tęsiasi poliarinės dienos. Prie to reikia priprasti. Čia su automobiliu neatvažiuosi, tai ar Lietuvoje, ar Švedijoje gyvenu – visada skrendu. Kadangi gyvenu už poliarinio rato – nuo namų pietų Švedijoje – apie 1700 km.“, – sako vyras.
Kaip sako, Kirunoje tik vieną mėnesį – liepą – per metus nesninga: „Vakar nebuvo sniego, šiandien atsikeliu – išsigandau, visur balta. Va tokia vasaros pirma diena.“
Pašnekovas neslepia, kad nuolat gyventi tokiomis sąlygomis jam nepatinka, todėl svajoja vieną dieną susikrauti visus daiktus ir visam laikui grįžti į Ariogalą.
„Pasiilgau savos šalies ir žmonių. Turbūt todėl ir noriu grįžęs užsiimti turizmu – bendrauti su žmonėmis, pasirūpinti jų poilsiu ir pramogomis. Tikriausiai šeimoje aš labiausiai noriu grįžti, kai visi užsimanys, galbūt tada greičiau ir grįšime. O kai dabar išeina gyventi per dvi šalis ir kiekvieną savaitgalį skraidyti, tai kodėl gi ne?“ – šypsosi Karolis.
