– Kaip galėtumėte pristatyti organizaciją, kurioje šiuo metu darbuojatės?
– Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija įkurta 1924 m. Tokios institucijos prireikė pradėjus Europoje plisti kai kurioms pavojingoms gyvūnų užkrečiamosioms ligoms. Tiesa, tuo metu ji vadinosi šiek tiek kitaip ir jungė tik 13 Europos valstybių, kurios vienijo tų šalių veterinarus kovai su galvijų maru. Lietuva įstojo į šią organizaciją 1935 m., o 1992 m. atnaujino savo narystę. Dabar organizacija smarkai išsiplėtė ir tapo pasauline, todėl 2003 m. buvo pakeistas jos pavadinimas. Šiuo metu joje jau 178 šalys, veikia 12 regioninių ir subregioninių atstovybių visuose pasaulio kontinentuose, pagrindinė būstinė yra Paryžiuje.
– O kaip Jūs atsidūrėte šioje pasaulinėje organizacijoje? Juk daug metų dirbote Lietuvoje, net Europos mastu nedidelėje, toli gražu ne visose srityse įtakingoje valstybėje?
– Lietuva taip pat yra Pasaulinės gyvūnų sveikatos organizacijos narė. Devynerius metus aš, kaip vyriausiasis veterinarijos gydytojas, buvau renkamas į įvairias jos struktūras. Matyt, dirbau ne taip jau blogai. Baigęs savo kadenciją Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje Lietuvoje laimėjau konkursą, pasirašiau trejų metų kontraktą ir tapau Europos regiono, kuriam priklauso ir Briuselio subregionas, vadovu. Tai didžiulė teritorija su daug skirtingų valstybių. Šiais metais patogumo dėlei regiono būstinė buvo perkelta į Maskvą.
– Kokius svarbiausius uždavinius sau kelia Pasaulinė gyvūnų sveikatos organizacija?
– Esame tarpvyriausybinė, ne politinė organizacija. Mums rūpi ne tik gyvūnų sveikata, jų gerovė, bet ir maisto produktų saugumas, kuris neretai būna susijęs su jų ligomis, todėl įgyvendiname vadinamąją vieningą sveikatos koncepciją – siekiame sumažinti ir gyvūnų, ir žmonių sergamumą. Stebime ir aplinką, kurioje gyvena gyvūnai. Visokeriopai remiame valstybių veterinarines tarnybas ir diagnostines laboratorijas.
Mums labai svarbu, kad veterinarinės tarnybos kuo greičiau reaguotų į gyvūnų infekcinių ligų protrūkius, kad būtų užkirstas kelias biologinėms katastrofoms, netrukdomai judėtų maisto produktų eksporto srautai, būtų užtikrintas jų saugumas. Siekiame, kad šioje srityje valstybių veterinarijos ir kitos tarnybos bei privatus sektorius dirbtų ranka rankon, kad būtų imamasi visų saugumo priemonių, gyvūnai prireikus vakcinuojami arba sunaikinami prieš tai numačius jų savininkams tam tikras kompensacijas.
– Bet valstybės juk skirtingos, nevienodos jų galimybės, skiriasi ir įstatymai...
– Neretai valstybėms–narėms mums tenka siūlyti įstatymų projektus, kurie yra būtini, kai tose šalyse reikia skubiai likviduoti užkrečiamąsias gyvūnų ligas, jų epidemijas. Jei jos plyksteli bent vienoje iš mūsų organizacijai priklausančių valstybių, per 24 valandas turime imtis tam tikrų priemonių, informuoti tą valstybę, ji – savo tarnybas. Mūsų biuras Paryžiuje veikia visą parą.
Šiuo metu organizacijos specialistai dirba Afrikoje, ten bandydami įveikti pasiutligę. Daug žmonių šiame kontinente gyvena vargingai, sakyčiau, skurdžiai, todėl negalima leisti, kad čia išplistų viską naikinanti pasiutligė ar maras, turime imtis priemonių, kad šiomis ligomis nesusirgtų vietos gyventojai. Afrika – didelis žemynas, jame yra 52 šalys, ten veikianti mūsų atstovybė tikrai turi daug darbo.
– Jūsų organizacija yra daugiatautė – tikras kalbų ir kultūrų margumynas. Kaip bendraujate, kokia kalba čia laikoma oficiali?
– Šiuo metu oficialios yra šešios kalbos – prancūzų, anglų, vokiečių, ispanų, rusų ir arabų. Tai mums leidžia geriau bendradarbiauti, operatyviau priimti sprendimus, rasti tarpusavio supratimą.
– Gana dažnai lankotės egzotinėse šalyse. Ką ten veikiate? Juk daugelyje jų nėra jokių gyvūnų sveikatos apsaugos tarnybų, dažnai – netgi veterinarijos.
– Po pastaraisiais metais įvykusių įvairių revoliucijų dažnoje tokioje šalyje kuriama nauja valdymo sistema, tam tikros valstybės struktūros. Mes tokiose šalyse padedame įsteigti veterinarijos tarnybas, nes nuo jų darbo labai priklauso daugelio pasaulio regionų sveikatingumas. Tokią pagalbą suteikėme Afganistanui, Tunisui, Bosnijai ir Hercegovinai, Kosovui. Dabar daug dirbame Kazachstane, Turkmėnijoje. Aš esu išlaikęs visus būtinus egzaminus ir kaip ekspertas, ir kaip organizacijos regiono vadovas, todėl aktyviai dalyvauju šiuose projektuose. Rengiame tose šalyse įvairius susitikimus, konferencijas, aiškiname, kokia turėtų būti veterinarijos tarnyba, kiek žmonių joje privalėtų dirbti pagal gyvulių skaičių, kaip ji finansuojama, kokios turėtų būti jos teisės ir pareigos. Esame ten savotiški organizacijos ambasadoriai. Be to, išleidžiame nemažai reikalingos literatūros, informacijos, rekomendacijų, pateikiame metinę ataskaitą, iš kurios galima spręsti, kokia situacija yra pasaulio regionuose.
– Kokios ligos dažniausiai kamuoja pasaulio gyvūnus? Ar turite tokią statistiką?
– Nenorėčiau dabar jų vardyti. Yra sudarytas visas sąrašas ligų, su kuriomis mes rimtai kovojame. Jį kasmet, atsižvelgiant į susidariusią situaciją pasaulyje, sudaro organizacijos Paryžiuje dirbanti ekspertų grupė, kuriai priklausau ir aš – iš viso devyni žmonės. Jie surenka iš organizacijos narių–valstybių siūlymus, ką įstatymuose ir kituose teisiniuose aktuose reikėtų keisti. Kasmet išleidžiami specialūs leidiniai, kur viskas surašoma.
– Ar organizacija turi savo laboratorijas, specialistus, kurie galėtų operatyviai ištirti, kas vyksta viename ar kitame regione?
– Žinoma, turi. Įvairiuose pasaulio regionuose kuriame naujas, tobuliname esamas laboratorijas, jas akredituojame. Maskvoje, tarkime, šiuo metu veikia vadinamasis bendradarbiavimo centras. Tai didelė šiuolaikinė laboratorija, atitinkanti geriausius pasaulio standartus. Joje yra viskas, ko reikia kontroliuoti ir nustatyti pavojingas snukio ir nagų bei kitas ligas. Kone kas mėnesį pasaulyje nustatoma naujų gyvūnų ligų. Anglijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse tam turime įkūrę 30 mokslinio tyrimo centrų.
– Kiek teko girdėti, jūsų organizacija rūpinasi ir veterinarijos specialistų rengimu. Kodėl jums tai yra svarbu?
– Šiais metais gruodžio 6 d. Brazilijoje vyks pasaulinis mūsų organizacijos kongresas, kuriame bus aptarti veterinarijos gydytojų rengimo planai. Mūsų tikslas – per 10 metų parengti vienodas mokymosi programas visoms šalims, nes pastaruoju metu pasaulyje pastebima tendencija rengti veterinarijos specialistus, orientuotus tik į verslą. Iš mokymo įstaigų išeina daug prastai parengtų veterinarijos gydytojų, kurie negali normaliai dirbti veterinarijos, gyvūnų sveikatos apsaugos srityje, nes jiems trūksta ir kompetencijos, ir paprasčiausių žinių. Norime, kad veterinarijos studijas baigęs žmogus galėtų dirbti bet kurioje mūsų organizacijai priklausančioje valstybėje. Žinoma, išmokęs tos valstybės kalbą ir išlaikęs atitinkamą egzaminą.
– Ar Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija gali imtis griežtesnių sankcijų, paaiškėjus kokiems nors pažeidimams, dėl kurių kilo tam tikrų ligų protrūkis?
– Jokių sankcijų imtis mes negalime, esame tik patarėjai, metodininkai. Radę kokių nors trūkumų ar pažeidimų, mes surašome aktą, įteikiame jį tos šalies premjerui ir po to jau jo valia, kaip jis toliau elgsis. Jei nereaguoja, atsisveikiname ir tiek. Pirmiausia pati valstybė yra atsakinga už situaciją savo šalyje.
Mūsų organizacija veikia kaip arbitražinė institucija, sprendžianti prekybos gyvuliais, gyvulinės kilmės produktais ginčus. Tarkime, viena šalis nenori įsileisti kitos šalies produkcijos arba ją pardavus kuri nors pusė pareiškia pretenzijų. Tam yra sukurta speciali arbitražinė komisija, į kurią galima kreiptis. Net ir dėl pieno produktų eksporto ribojimo, kaip dabar atsitiko Rusijoje. Tačiau tai yra ilga procedūra ir labai greitai priimti tam tikrą sprendimą neįmanoma.
– Kas finansuoja jūsų organizaciją, juk jai veikti reikia didžiulių pinigų?
– Pasaulio bankas, įvairių turtingų žmonių, suinteresuotų gyvūnų sveikata, įkurti fondai. Didėjant globalizacijai, sparčiau plintant įvairioms ligoms pasaulyje, vis didesnis dėmesys skiriamas gyvūnams. Besirūpinančiųjų jų sveikata ir išlikimu daugėja. Be to, valstybės, organizacijos narės, moka kasmetį mokestį.
– Maskvoje gyvenate su šeima?
– Ne, važinėju. Dabartiniai mano kelionių maršrutai dažniausiai Maskva–Vilnius–Paryžius. Kontoroje Maskvoje sėdžiu ne tiek jau daug laiko, tarnybos reikalais tenka skraidyti po įvairias pasaulio šalis. Šiomis dienomis išvykstu į Kazachstaną. Ten atidarysime naują mūsų organizacijos regiono įstaigą, kuri koordinuos kovą su snukio ir nagų ligomis. Būsiu visą savaitę. Kas iš to, kad žmona gyventų kartu su manimi Maskvoje, juk vis tiek didesnę laiko dalį ji būtų viena. O Vilniuje ir darbas, ir artimieji, ir draugai. Lietuvoje būnu maždaug kartą per mėnesį apie savaitę – ne taip jau retai.
Ačiū už atsakymus.
