Šiuo metu jų auginami karpiai, lydekos, karosai plaukia ne tik į Lietuvos prekybos centrus, bet keliauja ir į užsienį. Ūkiui vadovaujanti moteris verslo ateitį sieja su eksportu į Rusiją ir perdirbimo cecho atidarymu. Mat pardavimai Lietuvoje mažėja, o žmonės ir toliau taupo.
„Į šį pasaulio pakraštį aš sutikau atvažiuoti galvodama, kad tik keleriems metams ir vis tiek mes sugrįšime į Vilnių. Bet laikas prabėgo kaip vanduo ir vaikai jau užaugo“, – pradėdama pokalbį karjeros pradžią prisimena E. Brukštuvienė.
Griuvus sovietų sąjungai jie abu su vyru liko prie vos prieš kelerius metus pastatytų tvenkinių vairo.
„Buvome pirmas ūkis, kuris turėjo bankrutuoti. Buvome per jauni, kolūkis atsiskyrė, buvome kaip vaikais: be patirties, be nieko. Mano vyrui Kęstučiui buvo 25-eri, man – 22-eji. Grynai iš nepatyrimo padarėme klaidų, ir žuvies pridvėsinom, nemokėjom išauginti. Daug kas priklauso nuo žmonių, mes išgyvenome. Buvome jauni, negalėjome namų palikti, nei Vilniuje būtume ką tada nusipirkę iš tokių atlyginimų, turėjome išgyventi, vaikus užauginti. Klydome, taisėmės ir dabar dirbame maksimaliu pajėgumu. Ne gyvenome, o vegetavome, o dabar esame vienas iš geriausių ūkių“, – kalbėjo moteris.
Prasidėjus nuosavam verslui, ilgainiui vyras su žmona sutarė, kad ji stos prie bendrovės vairo, o sutuoktiniui labiau prie širdies žuvininko darbas.
Peilis – taupymas ir emigracija
Dabar per metus ūkis užaugina 600-800 t žuvies. Visa ji parduodama gyva. E. Brukštuvienė skaičiuoja, kad Lietuvoje parduoda apie 200 t karpių per metus, o, pavyzdžiui, šiemet planuoja užauginti apie 500 t. Taigi daugiau nei pusė visų karpių iškeliaus į užsienį.
„Mes eksportuojame į Lenkiją. Iš esmės perspektyvą matau tik eksporte. Nes čia žmonės taupo, gal ir emigracija, ir kainos turi įtakos. Tai matome pagal pardavimus. Mes patys ir turguje prekiaujame, matome, kokius kiekius prieš tai pirko ir dabar. Kiekiai mažėja perpus. Tai jaučiame paskutinius kelerius metus, ypač kai iškilo šildymo kainos, o atlyginimai ir visos pajamos nedidėjo. Tiesiog žmonės yra priversti taupyti geresnio maisto sąskaita“, – pastebi verslininkė.
Jos teigimu, vienodos tendencijos jaučiamos ir didesniuose miestuose, ir mažesniuose miesteliuose.
Šiemet pašarai lyginant su praėjusiais metais pabrango 5 proc. tačiau žuvies kainos, anot jos, jau nebėra, kur kelti.
„Aš galiu pabranginti karpį litu ar dviem, tik kas jį bepirks, nes su kiekvienu pabrangimu vis mažiau ir mažiau žuvies perka. Visi skaičiuoja. Pas mus dar nėra taip, kad žmonės galėtų leisti sau netaupyti maistui“, - pripažino pašnekovė.
Žvilgsnį kreipia į Rusiją
Traukiantis pardavimui Lietuvoje verslininkė ateitį mato aplinkinėse šalyse ir žuvies perdirbime.
„Šiemet pirksime specializuotą mašiną, kuriame galima vežti 10-12 t gyvos žuvies. Matau eksporto perspektyvą į Rusiją“, – pripažino ji.
Tačiau norintiems prekiauti Rusijoje reikia nueiti ilgą kelią. „Ten nėra taip paprasta, reikia net trejų metų žuvų tyrimų. Reikia sutvarkyti daug dokumentų, tada turi atvažiuoti jų veterinarijos tarnybos atstovai įvertinti ir tada“, – aiškina E. Brukštuvienė.
Kartu su nauja europinių lėšų finansine perspektyva nuo 2014 m. šeima planuoja prašyti paramos perdirbimo įrangai.
„Planuojame rūkymą, filetavimą, tiesiog žuvies išskrodimą. Galutinės vizijos neturiu, bet domimės perdirbimu. Nebus tai didžiulė gamyba, planuojama įdarbinti apie dešimt žmonių“, – pasakojo pašnekovė.
Pasiteiravus, ar nesunku rasti darbuotojų, ji sakė: „Jokių problemų. Perdirbimui labiau reikalingos moterys, manau, tik bus problemų su technologais. Bet irgi rasime išeitį – išmokysime“.
Jos teigimu, dabar Žemės ūkio ministerija labai remia uždaras recirkuliacines sistemas, kai uždaroje patalpoje auginami dideli žuvų kiekiai.
Tačiau žuvies augintojai atsargiai vertina šią naujovę. „Viskas ten yra gerai, tik viena smulkmena - parduotuvėje jų niekas tokiomis kainomis nepirks, kiek kainuoja auginimas“, – tvirtino „Birvėtos tvenkinių“ direktorė.
Dirbti grįžta ir iš užsienio
Įmonėje šiuo metu dirba 30 žmonių. Mažiausias atlyginimas – 1100 Lt po mokesčių.
„Žuvis – ne plyta, tai yra gyvas daiktas. Turi greitai ją sutvarkyti, saugoti, kad nesikankintų ir nestresuotų. Nes žuvis kaip žmogus, jeigu ją pakankinsi, pavyzdžiui, nuleisi tvenkinį su 50 t žuvies, ji pabus purve, karštyje, į parduotuvę nuvažiuos silpna, praeis laiko, kol atsigaivalios, pradės maitintis. Reikia operatyviai dirbti, o tam reikia nemažai žmonių“, – aiškino pašnekovė.
Jos teigimu, rasti darbuotoją nėra jokių problemų.
„Viskas priklauso nuo to, kaip elgiesi su žmonėmis. Problema, manau, kiltų, jei staiga prireiktų žuvininko, buhalterio arba mechaniko. Kalbant apie jaunimą, yra buvę tokių, kurie ir į Angliją buvo išvažiavę laimės ieškoti, bet sugrįžo. Žinote, sudėtinga iš kaimo išvažiavus, ne visi pritampa,“ – sakė E. Brukštuvienė.
Karas su kormoranais
Tvenkiniuose darbas prasideda anksti. Editos vyras keliasi apie 3.15 val. Po 15 minučių jis jau būna sandėliuose, kuriuose į specialias mašinas sukrauna žuvį, išrašo dokumentus. Atlikęs šiuos darbus sėda į džipą ir apvažiuoja tvenkinių teritoriją, pamatuoja deguonies kiekį vandenyje.
Apie 8 val. atvažiavusiems darbuotojams suskirsto darbus, organizuoja žuvų šėrimą. Darbo diena baigiasi apie 17 val. Tada šeimininkas dar sykį apsuka ratą aplink tvenkinius.
Neatsiejama žuvis auginančių verslininkų darbo dalis – šaudyti ir visaip baidyti pasimaitinti atskrendančius kormoranus.
„Yra atskiri žmonės, kurie baido kormoranus. Manau, kad per metus mažiausiai 20 t suvalgo. Jie yra patys didžiausi vagys ir brakonieriai. Turime leidimą juos šaudyti. Jeigu nors vieną dieną būriui leisi normaliai paėsti, viskas, dvi savaites vargsi, kol juos išvysi“, – aiškina verslininkė.
Pirmieji paukščiai pasirodo balandžio pabaigoje, o išskrenda rudenį. Pernai virš tvenkinių jų skraidė 1800, o nušauta 500.
Tuo metu tvenkinių savininkai nedažnai pagauna brakonieriaujančių žmonių.
„Manau, kad ne paskutinėje vietoje yra ir tai, kad esame pasienio zonoje. Niekada nežinai, kurioje vietoje sustabdys pasieniečiai. Bet ir mes patys esame tarsi sekliai ir kiekvieną dieną apžiūrime tvenkinius“, - sako E. Brukštuvienė.
Paskutinį sykį vagys buvo sučiupti užpraėjusiais metais.
„Be to, mes gražiai sugyvename su bendruomene. Ne paskutinėje vietoje yra ir žmogiškasis faktorius. Jeigu nevaidini ir nesi pasipūtęs, geranoriškai padedi, žmonėms, matyt, gėda eiti vogti, nes jei bus bėda, reikės ateiti prašyti pagalbos“, – spėja pašnekovė.
Atvažiavo į klestintį miestelį
E. Brukštuvienė prisimena po studijų į Didžiasalį atvažiavusi jo nė nemačiusi.
„Sutikau čia atvažiuoti gyventi jo net nemačiusi. Tik paskaičiusi, kad jis vadinamas išvystytos pramonės miesteliu. Aš net neįsivaizdavau, kad jis bus taip toli nuo Ignalinos. Tada buvo gražu. Plytų gamykla dirbo dviem ar trim pamainom. Gražu būdavo žiūrėti, kaip keičiantis pamainoms daugybė žmonių eidavo į gamyklą, o kita minia eidavo iš jos“, – prisimena ji.
Pašnekovė pasakoja, kad blogiausia Didžiasalyje buvo, kai visi suprato, jog plytų gamyklos niekas nebeatstatys.
„Dabar jau nebėra taip skaudu, baisiausia buvo, kai pradėjo griūti gamykla. Kol ji nebuvo sugriuvusi, buvo kažkokia viltis, gal kažkas pasikeis. Aš niekada jų nepateisinsiu, galėjo susimažinti ir mažesniu kiekiu dirbti. Juk tokia pati gamykla yra Švenčionėliuose“, – sakė verslininkė.
Dabar, jos nuomone, Didžiasalis nesiskiria nuo kitų Lietuvos miestelių.
„Dabar normaliai vertinu gyvenimą čia. Važinėju per visą Lietuvą ir matau, kad yra miestelių ir kaimelių su gerokai blogesne situacija“, – tvirtino E. Brukštuvienė.
