Tikrų paryžiečių, gimusių ir visą amžių gyvenusių tik šiame kaime, nebėra. Vieną namuką čia nusipirko kauniečių šeima, kitą dalijasi taip pat į Paryžių atsikėlusios dvi šeimos. Tikriausias paryžietis – aštuonerių metų Linas Strielkauskas, jį iš gimdymo namų tėvai parsivežė jau į Paryžių.
„Vyras dirbo miškų ūkyje ir gavo tarnybinį butą, taip ir atsidūrėme Paryžiuje. Į kaimo pavadinimą nekreipiame dėmesio, svarbiausia, čia gera vieta: miškas, arti Jonava ir Kaunas“, – sakė Alvyra Strielkauskienė. Ji kilusi iš gretimo Pušynėlio kaimo, kuris yra kitoje Jonava–Kaunas plento pusėje.
Tikrasis paryžietis kaip ir visi vaikai laiką mėgsta leisti prie kompiuterio ir žaisti krepšinį. „Vaikų čia nėra, krepšinį žaidžiame su broliu. Susitikti su draugais ir pažaisti nueiname į Šveicariją ar Pušynėlį. Ir seneliai tik per kelią gyvena“, – pasakojo Rytis ir Linas Strielkauskai.
Jie abu svajoja pamatyti tikrąjį Paryžių, bet šios vasaros atostogų svajonės kuklesnės – nuvažiuoti su tėvais prie jūros.
Eifelio bokštas ir prancūziška dvasia
Paryžiaus kaimas turėjo ir savo įžymybę – Eifelio bokštą – 36 metrų aukščio miškininkų bokštą. Nors jo paskirtis buvo stebėti miškus, į Pa-ryžių užklystantys turistai noriai lipdavo senais metaliniais laipteliais pasižvalgyti po miškingas apylinkes ir Neries upę. Jame 13 metų budėjusi Paryžiaus kaimo gyventoja Laima Kavaliauskienė sakė iš šio Eifelio bokšto pastebėjusi daugiau kaip šimtą gaisrų.
„Lietuviai nemoka saugoti miško. Žmonės neretai grybaudami ar uogaudami rūko, numeta cigaretę. Kartais ir specialiai padega“, – apgailestaudama ištarė moteris. Jai labai liūdna, kad Paryžiuje jau porą metų nėra priešgaisrinio bokšto, jį perkėlė už Šveicarijos kaimo, nes ten liko daugiau valstybinių miškų, o prie Paryžiaus kaimo beveik visi privatūs, šeimininkai privalo juos saugoti.
Sraigės ant pietų stalo
Ponios Laimos mėgstamiausias patiekalas – dičkukuliai su mėsa. Velykų ir Kalėdų švenčių ji sako neįsivaizduojanti be kepto kalakuto. Tik stengiasi nusipirkti nedidelį, kad būtų lengviau iškepti. Pusryčiauja L.Kavaliauskienė kaip dauguma prancūzų – išgeria kavos su bandele ar sausainiu ir viskas. Ponia Laima yra ragavusi ir sraigių mišrainės.
„Sraigės mums – ne kažin kokia egzotika. Netoliese augino ir supirkinėjo sraiges, kaip neišbandysi. Man nepatiko“, – neslėpė L.Kavaliauskienė. Ji sako svajojanti pamatyti Paryžių. „Lėkte nulėkčiau, jeigu tik kas nemokamai vežtų“, – ištarė moteris. Nebūtų sunku susiruošti, namuose ūkio beveik neliko, tik pulkelis vištų. Karvutę ir bulių pardavė prieš metus, po vyro mirties.
Populiarus sportas
L.Kavaliauskienė atsiduso, kad lietuviškame Paryžiuje, kitaip negu tikrajame, vyrai gyvena daug trumpiau nei moterys. 50 metų neturinti Laima prieš metus liko našle. Dabar Paryžiuje gyvena su sūnumi ir marčia, kilusia iš netolimo Šveicarijos kaimo. Vyresnysis jos sūnus gyvena Italijoje.
Paryžiuje gyvenusios Julija Noreikienė ir Zofija Razumienė, Emilija Banelienė taip pat našlavo – visų vyrai mirė gana netikėtai, vienos užgeso nuo ligos, kitos – pateko į avariją.
Beje, tyrimai rodo, kad Lietuvos vyrai vidutiniškai gyvena 10,5 metų trumpiau negu senųjų Europos Sąjungos šalių vyriškiai, o moterys atsparesnės – jų vidutinė gyvenimo trukmė tik 4 metais trumpesnė negu senesniųjų Europos Sąjungos šalių silpnosios lyties atstovių.
„Moterys gyvena sveikiau. Aš pati stengiuosi kiekvieną rytą pabėgioti. Ir kaimynė taip daro. Tik ji rytais bėgioja daugiau, yra jaunesnė ir sveikesnė“, – pastebėjo L.Kavaliauskienė.
Paryžiaus kaimo užeiga
Greta 3 trobų kaimo yra ir užeiga. Tiesa, ne pačiame kaime, o prie plento. Paryžiaus kaimo užeigos šeimininkė Angelė Kaškauskienė ilgokai puoselėjo viltis nustebinti lankytojus prancūziškais patiekalais, tinkančiais lietuvio skrandžiui ir kišenei. Porą metų šios užeigos valgiaraštyje buvo ir prancūziška bulvienė, ir vištienos vėrinukai, mirkyti vyno padaže.
„Labai skani sriuba ir vištiena, bet šie patiekalai nebuvo populiarūs. Lietuviai mėgsta žinomus patiekalus, neieško to, kas neragauta“, – sakė Paryžiaus kaimo užeigos savininkė. Paryžiaus kaimo užeigos barmenės neslėpė, kad populiariausi patiekalai šioje maitinimo įstaigoje yra šašlykai ir dičkukuliai, prie pietų stalo mažai kas užsisako vyno, mieliau renkasi alų ar stiprius svaigiuosius gėrimus.
Tarptautinė ir lietuviška dvasia
Beje, tai, kad Paryžiaus kaimo užeigoje sklando internacionalinė dvasia, puikiai paliudytų ir barmenių vardai. Arzu ir Rasma save vadina lietuvėmis, nors pirmosios tėvas yra azerbaidžianietis, ir dukrai tėvai davė azerbaidžianietišką vardą, antrosios – abu tėvai lietuviai, tik jiems latviškas vardas atrodė gražesnis nei lietuviškas.
O pačiame Paryžiuje nustebino senosios lietuviško kaimo tradicijos. Kai lankėmės kaime šiokiadienio vidurdienį, iš trijų trobų dviejų durys buvo neužrakintos, kaip ir daugelyje mūsų kaimų praėjusį amžių. „O kam rakinti duris, jeigu esi namuose?“ – nusistebėjo L.Kavaliauskienė.
Panašūs netikėtumai
Kad žmonės stebisi Paryžiaus kaimo pavadinimu, įpratę visi kaimo gyventojai. „Kai registravome automobilį Kaune, mūsų pasiteiravo, kur gyvename. Atsakiau: „Paryžiuje“. „Čia ne vieta juokauti“, – pyktelėjo pareigūnas. „Paryžiaus kaimas, Šveiracijos paštas“, – patikslinau. Tada pareigūnas jau visai supyko. Išsitraukėme pasus ir parodėme registracijos įrašus. „Na ir pavadinimai“, – pasakojo L.Kavaliauskienė.
„Kai klasės draugams pasakėme, kad gyvename Paryžiuje, jie pagalvojo, kad tikrajame. Juk kodėl taip negali būti“, – ištarė Rytis ir Linas Strielkauskai. Štai tokie tie paryžietiškai lietuviški nesusipratimai. Ar Paryžiuje ramu gyventi? „Nieko labai blogo neatsimenu. Bet šunų reikia. Vidurnaktį pasitaiko maklinėjančių aplink sodybas. Ko naktį doram žmogui greta svetimų trobų gali reikėti?“ – sakė L.Kavaliauskienė.
Etimologija
Jonavos rajone yra ne tik Paryžius, bet ir Šveicarija, Londonas, Venecija, Varšuvėlė. Pasak Paryžiaus gyventojų, kaimo pavadinimas atsirado nuo Napoleono karo laikų. Esą čia buvo apsistojęs Napoleonas, todėl ir atsirado Paryžius. Dar daugiau: žmonės kalba, kad šiose vietose buvo paslėpta ir Napoleono brangenybių.
Jonavos krašto muziejaus direktorė Regina Karaliūnienė įsitikinusi, kad iki Pirmojo pasaulinio karo čia gyveno turtingi ponai, daug važinėjo po Europą, jiems didžiausią įspūdį palikusių miestų ar šalių vardais pavadino vilas ir vietoves, kuriose kūrėsi.
Vartydama archyvų dokumentus R.Karaliūnienė aptiko, kad Paryžius jau buvo minimas 1870-aisiais, o kitų „užsienio“ kaimų pavadinimų tokiais senais laikais jai aptikti nepavyko. Kai Jonavos krašto muziejus pasiūlė maršrutą po Jonavos „europą“, juo susidomėjo ir šiuos kaimus aplankė daugumos rajono mokyklų auklėtiniai ir daug suaugusiųjų grupių.
