„Ūkininko patarėjas” nusprendė panagrinėti jaunųjų ūkininkų ratelių atsikūrimo Lietuvoje 1989-1990 metais aplinkybes, tų ratelių virsmą į vienos šeimos ir grupės draugų valdomą sąjungą, labiausiai „pagarsėjusią” intrigomis prieš dabartinę Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vadovybę.
„Žemės ūkio rūmams priklausanti Lietuvos jaunųjų ūkininkų ratelių sąjunga (LJŪRS) neturi ateities vizijos“, - kategoriškai tvirtina Rokiškio r. ūkininkas ir visuomenės veikėjas Vytautas Šlikas, prieš keliolika metų subūręs savo krašto žemdirbių vaikus.
Buvusio Respublikinės jaunųjų ūkininkų ratelių globos tarybos atsakingojo sekretoriaus Alvydo Malinausko nuomone, žemdirbių pamaina vadintis ir valstybės paramos tikėtis turėtų ne sumitę, ketvirtąją dešimtį įpusėję verslininkai į save lenktais pirštais, bet dešimtmečiai-septyniolikmečiai kaimo vaikai, iš kurių dar galima išauklėti savo žemės ir šalies patriotus.
Reikia darbštumo pamokų
Pasak mokslinio agronomo V. Šliko, LJŪRS vadai nesupranta (ar apsimeta nesuvokiantys), kad reikia atsigręžti į mokyklas. „Maždaug 20 tūkst. vaikų Lietuvoje niekada nematė savo tėvų einant į darbą ir patys neketina „teptis rankų“. Mokykloms verkiant reikia darbštumo pamokų.
Norėdami išugdyti pareigingą, darbščią kartą, mes, Rokiškio r. savivaldybės tarybos Kaimo reikalų komiteto nariai, prieš 13 metų rajono mokyklose nusprendėme įkurti jaunųjų ūkininkų ratelius. Rokiškio r. savivaldybės taryba kaimo rėmimo fondui skyrė 240 tūkst. Lt, ketvirtadalį šių pinigų (60 tūkst. Lt) gavo šešiolikos mokyklų jaunųjų ūkininkų rateliai. Vėliau jie susivienijo į Rokiškio r. jaunųjų ūkininkų asociaciją“, - pasakojo V. Šlikas. Anot ūkininko V. Šliko, Rokiškio Juozo Tūbelio gimnazija įsigijo du kolektyvinių sodų sklypus, biologijos mokytoja Birutė Trimonienė su auklėtiniais pradėjo auginti vaistažoles, mokiniai ir mokytojai dalyvavo renkant „Metų ūkius” – lankėsi pas ūkininkus, ieškodami geriausiai besitvarkančių.
„Deja, valdžioms keičiantis rajono kaimo rėmimo fondas subyrėjo, nebeliko kai kurių mokyklų. Dabar jaunųjų ūkininkų asociacijai priklauso septynių rajono mokyklų ir „Linelio“ lopšelio–darželio būreliai. Jiems vadovauja pasišventėliai, dirbantys beveik vien „iš idėjos”. Bet ir idealizmas - ne begalinis…...” – būgštavo agronomas V. Šlikas. Šiais metais rajono valdžia jauniesiems ūkininkams skyrė vos tūkstantį litų, perskirstant biudžetą sugramdyta dar 2 tūkst. Lt. V. Šliko nuomone, Švietimo ir mokslo ministerija turėtų skirti papildomus „mokinių krepšelius” jaunųjų ūkininkų auklėtojams.
Vietoj ženklelio - namudininkė
Rokiškio krašto ūkininkas V. Šlikas papasakojo, kad prieš keletą metų ūkininkavimu besidomintys jų rajono mokiniai pasikvietė į svečius LJŪRS valdybos pirmininkę Eriką Navalinskienę. „Ji atsivežė namudininkę, kuri mokė vaikus megzti kepures”, - vienintelę LJŪRS paramą Rokiškio r. jaunųjų ūkininkų asociacijai gerokai įtempęs atmintį prisiminė V. Šlikas. O rokiškėnams mokiniams labiausiai rūpėjusių organizacijos ženkliukų LJŪRS nepagamino. „Kaip mes norėjome, kad tas jaunųjų ūkininkų ratelių simbolis – žalias dobilas – paplistų po Lietuvą, skatintų vaikus auginti šinšilas, balandžius, kalti inkilus, rinkti iš laukų akmenis...…” - atsiduso V. Šlikas.
Lito vertę pajuto pradinėje mokykloje
83 metų V. Šlikas prisimena, kad prieš karą, kai lankė Kuršėnų valsčiaus Steponiškio pradinę mokyklą, visi mokiniai jau nuo antrojo skyriaus priklausė jaunųjų ūkininkų rateliui (JŪR). „Mokytoja Karaliūtė versdavo mus (dabar galiu tik nuoširdžiausiai padėkoti už tai!) namuose auginti morkas, svogūnus ar ridikėlius. Gudrauti ir tinginiauti negalėjome – mokytojos paliepimu turėjome kontroliuoti vienas kitą. Aplankydavau tris keturis draugus, nueidavau į jų daržus. Savo užaugintas gėrybes veždavau į Kuršėnų turgų, pirmieji mano uždirbti pinigai buvo už parduotus krienus.
O rudenį Kuršėnuose būdavo rengiama jaunųjų ūkininkų išauginto derliaus paroda. 1938 m. laimėjau 5 Lt prizą ir teisę nemokamai nuvažiuoti į Kauną! Ten pirmą kartą ant Teisingumo ministerijos rūmų (dabar - Kauno filharmonija - red. past.) perskaičiau tokį paslaptingą lotynišką užrašą „Justitia est Fundamentum Regnorum“. Ilgai vargau, laužiau liežuvį, prašiau lotynų kalbos žinovų pagalbos, kol įsidėmėjau, kad „teisingumas yra valstybės pagrindas“. Mums, vaikiukams, parodė ir garsųjį Filadelfijoje (JAV) nuliedintą Karo muziejaus varpą, ant kurio metalinėmis raidėmis buvo užrašytas priesakas: „O skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos“, - ir dabar susigraudina amžinai jaunas ūkininkas V. Šlikas.
Kiek organizacijos globėjų?
Tautos vadas, prezidentas Antanas Smetona tarpukariu buvo jaunųjų ūkininkų ratelių globėjas. 1990 m. atkūrus valstybę, nuo 1993 m. šią tradiciją tęsė prezidentas Algirdas Brazauskas: jis atvykdavo į LJŪRS šventes, kitus susibūrimus, skirdavo sąjungai lėšų. Ar vėlesni šalies vadovai globojo jaunuosius ūkininkus, liudijimai skiriasi.
LJŪRS valdybos pirmininkė E. Navalinskienė 2002 m. sausį laikraščiui „XXI amžius“ kalbėjo: „Dabar mūsų globėjas yra Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, nors ryšiai nėra labai glaudūs. Tačiau mes žinome, kaip šis šviesus žmogus yra užsiėmęs, kokie didžiuliai rūpesčiai gula ant jo pečių.“ O rokiškėnas V. Šlikas sako, kad Rokiškio r. jaunųjų ūkininkų asociacija parašė laišką V. Adamkui, pašydama tėviško dėmesio, bet atsakymo nesulaukė. „Tada kreipėmės į žemės ūkio ministrę Kazimierą Prunskienę. Ji nurodė tuomečiam Žemės ūkio ministerijos valstybės sekretoriui Vidmantui Kanopai rūpintis mumis. V. Kanopa sąžiningai tą darė, kol dirbo ministerijoje“, - tikino V. Šlikas.
Nepriklausomos valstybės savarankiška atrama
Kultūros istorikas, politologas, Vilniaus universiteto docentas Darius Kuolys 1990-1992 metais buvo kultūros ir švietimo ministras. „Jaunieji ūkininkai tuomet kreipėsi į mūsų ministeriją, nes jiems reikėjo švietimo sistemos pagalbos. Mums, pirmųjų Vyriausybių nariams, taip pat rūpėjo, kad mokyklos ugdytų kaimo bendruomeniškumą ir demokratiją. Tikėjome, kad jaunas, savo jėgomis pasikliaujantis ūkininkas bus savarankiškos valstybės ramstis. Kiek galėjome, padėjome jaunųjų ūkininkų rateliams, nors ta parama nebuvo labai ypatinga“, - „Ūkininko patarėjui“ pasakojo D. Kuolys. Ministrui apsispręsti užteko vienintelio pokalbio su „Ūkininko patarėjo” vyriausiuoju redaktoriumi, Respublikinės jaunųjų ūkininkų ratelių globos tarybos nariu Vyteniu Neverdausku. D. Kuolys tuomet įsakė visose kaimo mokyklose įsteigti puse etato dirbančių JŪR vadovų pareigybes.
„Prisipažįstu, kad, 1992 m. pabaigoje pasitraukęs iš Vyriausybės, tolesniu jaunųjų ūkininkų organizacijos likimu nelabai domėjausi. Jeigu iš tikrųjų, kaip rašo žiniasklaida, „jaunaisiais ūkininkais“ kartais tampama vien siekiant lengviau įsigyti valstybinės žemės ar greičiau gauti ES struktūrinių fondų paramą, tai, suprantama, paniekina, sutrypia pačią „naujosios kartos žemdirbio“ sąvoką“, - tvirtino D. Kuolys.
Vien vaikiški veidai
„Ūkininko patarėjo“ priedo „Jaunasis ūkininkas“ redaktorė (1990 -1994 metais), žurnalistė Aurelija Kretavičiūtė patarė perskaityti pirmuosius JŪR įstatus (1990 m.) ir perversti „Jaunojo ūkininko“ komplektus –iš karto pasidarysią aišku, kaip prieš 20 metų atrodė būsimoji žemdirbių pamaina. „Nė viename jaunųjų ūkininkų renginyje nei Lietuvoje, nei Latvijoje tada nesutikau brandesnio nei 25 metų dalyvio (dabar „jaunieji ūkininkai“ dažniausiai būna beveik 40-ties sulaukę verslininkai –red. past.). Jei vyresnis nei septyniolikos - vadinasi, JŪR veiklos organizatorius, vadovybės narys. „Jaunojo ūkininko“ laikraščio renginių dalyviai ir neetatiniai korespondentai buvo vien 7-17 metų vaikai.
Dauguma jų gyveno kaimuose ir mėgino auginti „nuosavą derlių“ tėvų sklypeliuose, bet žemės ūkiu domėjosi ir kai kurie miestelių vaikai. Lysvėse prie mokyklos jie praktikavosi auginti daržoves ar įkalbėdavo tėvus nupirkti kokį triušį. Koks buvo vidutinis JŪR narių amžius, aiškiai matyti iš tuomečio „Jaunojo ūkininko“ laikraščio nuotraukų. Jokių kitokių narių tikrai nebuvo. Tuomečiai įstatymai leido visoje Lietuvoje oficialiai įregistruoti jaunųjų ūkininkų ratelius, bet iš tiesų nebuvo nė vieno JŪR skyriaus (ar padalinio) nei Kaune, nei Vilniuje, Klaipėdoje, Panevėžyje ar Utenoje. Tiesa, rajonuose aplink šiuos miestus rateliai buvo veiklūs. Pirmuosiuose JŪR įstatuose nė neužsiminta, kad organizacijos nariai turi siekti pelno, gaminti prekinę žemės ūkio produkciją ar kurti savo ūkius“, - „Ūkininko patarėjui“ teigė A. Kretavičiūtė.
Dvasinio pakilimo laikai
Laikraštis „Jaunasis ūkininkas” ne tik skleidė JŪR patirtį, bet ir skatino jaunimą prisidėti prie šio sąjūdžio. Nepraėjus nė penkeriems metams, kai laikraštis vėl pradėtas leisti, „Jaunojo ūkininko” tiražas pasiekė 19 tūkst. egzempliorių. Jaunųjų ūkininkų rateliai kūrėsi anksčiau nei atgimė Žemės ūkio rūmai. O kai 1991 m. kovo 27 d. „Ūkininko patarėjo” žurnalistai ir Žemės savininkų sąjungos atstovai surengė piketą prie buvusio ŽŪR pastato Kaune (sovietų laikais jame buvo įsikūręs komunistų partijos Kauno m. Lenino rajono komitetas), reikalaudami atkurti žemdirbių savivaldą ir grąžinti jai Rūmus, aktyviausi piketuotojai su aukštai iškeltais transparantais ir plakatais buvo prof. Domininko Kukenio vadovaujamo Noreikiškių (Kauno r.) jaunųjų ūkininkų ratelio nariai.
Numarino tradicijas
1992 m. įkurta Lietuvos jaunųjų ūkininkų ratelių sąjunga žadėjo tęsti tarpukario JŪR tradicijas, o iš tiesų jas numarino. Šiandien, anot sąjungos vadovybės, LJŪRS „padeda jauniesiems ūkininkams orientuotis ES struktūrinių fondų labirintuose, pasinaudoti europine parama modernizuojant ūkius, rengia ūkininkaičių keliones į tarptautines žemės ūkio parodas įvairiose Europos Sąjungos šalyse ir pas kolegas užsienyje”. „Ūkininko patarėjas“ bandė pasikalbėti su LJŪRS valdybos pirmininke E.Navalinskiene ir LJŪRS tarybos nariu Virgilijumi Navalinsku, tačiau jiedu išsisukinėjo, kad serga, turi nedarbingumo lapelius, poliklinikose laukia „procedūrų“, E. Navalinskienė, be to, pasiteisino, esą valstybei sumažinus lėšas Žemės ūkio rūmams, jos, ŽŪR gyvulininkystės vyr. specialistės, darbo diena sutrumpėjusi, užduočių krūvis padidėjęs, laiko kalbėtis nėra. E. Navalinskienė tik suirzusiu balsu pareiškė, kad pasakojimai apie vilniečio „jaunojo ūkininko“ nudžiautas iš panosės Utenos rajono žemdirbiams valstybines nuomojamas žemes – prasimanymas, „interpretacijos“. Galų gale E. ir V. Navalinskai pareikalavo paprastutį klausimą „Ar LJŪRS nenusigręžė nuo jaunųjų ūkininkų ratelių esmės?” „suformuluoti raštu“ ir atsiųsti elektroniniu paštu, kad galėtų „tekstą atidžiai išnagrinėti ir išsamiai atsakyti“.
Virtuali sąjunga
„Ūkininko patarėjo“ duomenimis, iš LJŪRS nelabai kas ir belikę. Redakcija mėgino pašnekinti verslininką Vidą Kmieliauską, kuris internetinėje erdvėje vis dar pristatomas kaip „Lietuvos jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungos projektinės veiklos ir tarptautinio atstovavimo koordinatorius”. „Jau nesu joks LJŪRS darbuotojas ar atstovas. Dvejus metus atidaviau šiai veiklai. Palaikau šiokius tokius ryšius su LJŪRS tarybos pirmininku Pranu Žymančiumi, bet ne tiek, kad galėčiau komentuoti LJŪRS veiklą“, - atsiprašė V. Kmieliauskas.
LJŪRS lyderis P. Žymančius labiausiai „išgarsėjęs” nuolatiniais, bet nesėkmingais bandymais per ŽŪR prezidiumo posėdžius išmušti iš vėžių Rūmų vicepirmininką Sigitą Dimaitį. Prieš 8 metus, 2005-aisiais, žemdirbių savivalda suteikė P. Žymančiui, tuomet Lietuvos žemės ūkio universiteto studentui, galimybę siekti agrarinės politinės karjeros - LJŪRS vadas tapo ŽŪR vicepirmininku. P. Žymančius nepasinaudojo likimo dovana - susimovė. 2008 m. kovo 28 d. tuometis ŽŪR pirmininkas Bronius Markauskas apgailestavo, kad 9-ąjį ŽŪR suvažiavimą Rūmai pasitiko neturėdami nė vieno vicepirmininko: B. Markausko pirmasis pavaduotojas P. Žymančius, vengdamas nemalonios akistatos su ŽŪR suvažiavimo delegatais, išvakarėse skubiai pasitraukė iš posto, nes anksčiau pasirašė sutartį su danų valdoma akcine bendrove „Danisco Sugar Kėdainiai”, kad augins ir tieks Kėdainių fabrikui cukrinius runkelius, nors daugelis šios techninės žemės ūkio kultūros augintojų Lietuvoje, smarkiai sumažėjus cukraus gamybai, tada buvo priversti imtis kito verslo.
Atsvara kolūkiniam marazmui
Buvusį Respublikinės jaunųjų ūkininkų ratelių globos tarybos atsakingąjį sekretorių Alvydą Malinauską galima pavadinti tiesiog vaikščiojančia enciklopedija. Jis išstudijavęs viską, kas valstybės archyve surinkta apie JŪR, gali pasigirti ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Šveicarijos, Suomijos jaunųjų ūkininkų, Airijos „Žemės galiūnų” („Macra na Feirme”) organizacijų ženkliukų kolekcija (joje yra net pora buvusios komunistinės Čekoslovakijos „jaunųjų mičiurininkų” („Mlady mičurinec”) sąjungos herbinių skardelių).
A. Malinauskas stebisi, kodėl žiniasklaida, žemdirbių savivalda ir Žemės ūkio ministerija tik dabar, po dvidešimties metų, susigriebė, kad Lietuvos jaunųjų ūkininkų sąjūdis išsigimė - turėjo būti 10-17 metų vaikų patriotinė ir pažintinė organizacija, o tapo viena iš daugelio Lietuvos profesinių agrarinių asociacijų, tik dėl „jaunatviško” pavadinimo gaunanti iš valstybės įvairių lengvatų. 1983 m. Lietuvos veterinarijos akademiją baigęs ir zooinžinieriaus specialybę įgijęs A. Malinauskas sovietų laikais dirbo Zarasų, Anykščių rajonų kolūkiuose, matė jų ydas, atsilikimą ir neišvengiamo subyrėjimo, artėjančio galo požymius.
„Pradėjau atidžiau domėtis tarpukario jaunųjų ūkininkų ratelių veikla, nors tada tai buvo draudžiama. Iš prigimties esu kūrybingas maištininkas, be to, genealoginiai ryšiai mane sieja su garsiais tarpukario Lietuvos agrarininkais, skatinusiais kaimo vaikus mokytis bitininkystės, sodininkystės, užrašinėti tautosaką: 1923 m. Klaipėdos sukilimo dalyviu agronomu Domu Vasarevičiumi, Vyžuonų JŪR vadovu Valentinu Saladžiumi”, - sakė A. Malinauskas.
Ko nemokė sovietinė mokykla
Nenuostabu, kad prasidėjus Atgimimo sąjūdžiui, 1988-1989 metais, kartu su bendraminčiais A. Malinauskas nutarė atkurti jaunųjų ūkininkų ratelių sąjūdį. Pirmąjį ratelį A. Malinauskas 1989 m. įsteigė dirbdamas Skiemonių kolūkyje (Anykščių r.). „Įvairiuose žinynuose rašoma, kad tai trečiasis tuo laiku atsikūręs ratelis (pirmasis oficialiai nurodomas Lietuvos žemės ūkio akademijoje veikęs, antrasis - Kauno r. Noreikiškių vidurinėje mokykloje), bet iš tiesų skiemoniškiai buvo pirmeiviai. Užsirašė daugiau nei 10 vietinių mokinių.
Vaikai išklausinėjo savo senelių apie tarpukario jaunųjų ūkininkų veiklą, paskui susėdę parašėme organizacijos įstatus. Darėme tai, ko sovietinėje mokykloje nemokė. Kolūkio suteiktame pastate įrengėme žemdirbystės muziejų, iškirtę aplink krūmus ir nušienavę piktžoles”, - tokią nepanašią į dabartinių „jaunųjų ūkininkų” gastroles po Vakarų didmiesčius tuomečių kaimo vaikų veiklą prisiminė A. Malinauskas.
Galėjo būti stipri jėga
Pasak A. Malinausko, pirmieji atkurti rateliai prieš 24 metus buvo ne vien amato, bet ir pilietiškumo mokykla. „Skiemonių mokyklos direktorius uždraudė vaikams lankyti ratelį. Tačiau mokiniai nepakluso: mes išsirinkome valdybą, pirmininkę, nedarome nieko nusikalstamo, atvirkščiai, tvarkome apylinkes, domimės savo krašto istorija! Tie savigarbą pajutę mokinukai vėliau galėjo išaugti į rimtą jėgą, kuri būtų pakeitusi, sustiprinusi Lietuvos kaimą.
Kaip gaila, kad prie jaunųjų ūkininkų ratelių vairo jau Nepriklausomybės laikais pripuolė tik Lietuvos valstybės biudžeto, vėliau - ES struktūrinių fondų pinigais besidomintys veikėjai ir žemgrobiai, parūpinę savo baltarankiams miestiečiams vaikams „jaunųjų ūkininkų” liudijimus, kad svetimų sklypų masinio supirkinėjimo verslas sklandžiau sektųsi ...” - apmaudžiai kalbėjo A. Malinauskas.
Vadybininkai išstūmė traktorininkus
Savąją jaunųjų ūkininkų ratelių sampratą A. Malinauskas gynė 1990–1993 metais dirbdamas iš Žemės ūkio, Kultūros ir švietimo ministerijų, Lietkoopsąjungos, visuomeninių organizacijų atstovų sudarytoje Respublikinėje jaunųjų ūkininkų ratelių globos taryboje, Žemės ūkio ministerijos Mokslo ir mokymo departamente, Ūkininkų reikalų valdyboje, Žemės ūkio rūmuose.
Anot A. Malinausko, skaudų smūgį jaunųjų ūkininkų rateliams sudavė pasikeitusi žemės ūkio mokyklų priklausomybė: kai jos tapo pavaldžios Švietimo ir mokslo ministerijai, rateliai nebebuvo skatinami, pasibaigė mokinių užauginto derliaus parodos, vaikų ekskursijos, vakaronės. „Žemės ūkio mokyklos ėmė ruošti ne traktorininkus, melžėjas, bet vadybininkus, kurių vienintelis tikslas - pelningai parduoti žemės ūkio produkciją. O kas ją užaugins, pagamins, jeigu meilė žemei ir tėvų, senelių amatui iš vaikų sąmonės ištrinta?..” - retoriškai klausė A. Malinauskas.
Iš ratelių į Seimą
Šiandien A. Malinauskas graužiasi, kad prieš 18 metų neįsiklausė į agronomo, žurnalisto, „Jaunojo ūkininko” redaktoriaus (1936-1939 metais) Balio Gaidžiūno žodžius. „1994 m. grįžęs gyventi į Lietuvą iš Amerikos, kur 1949 m. pasitraukė nuo sovietų okupacijos, B. Gaidžiūnas papasakojo, kad 1940 m., kai jaunųjų ūkininkų ratelių sąjūdis šventė veiklos 10-metį, Lietuvoje jau buvo 40 tūkst. organizacijai priklausančių vaikų ir paauglių, daugiau nei tūkstantis skyrių (ratelių).
Tikėtasi (ir visiškai pagrįstai), kad po ketverių metų šie skaičiai patrigubės. Tuomečiai jaunųjų ūkininkų vadai labai rimtai galvojo apie kaimo politinę partiją, kurios branduolys - buvę JŪR auklėtiniai. Ši partija neabejotinai būtų laimėjusi Seimo rinkimus, vos pasibaigus tautos vado A. Smetonos autoritariniam režimui. Žinoma, tokiems sumanymams nebuvo lemta tapti tikrove. Sutrukdė Lietuvą užgriuvusios geopolitinės katastrofos: okupacijos, tremtys, kolektyvizacijos. Tačiau ir mes 1989 m. turėjome siekti, kad jaunųjų ūkininkų rateliai ilgainiui taptų reikšmingu politiniu veiksniu, galinčiu tvirtai ginti trečdalį Lietuvos, gyvenančios ir dirbančios kaime”, - įsitikinęs agrarininkas ir socialinio darbo magistras A. Malinauskas.
