Nepastebėti nuorodos į augalų mylėtojų sodybą – neįmanoma. Radusieji laiko ne tik pasižvalgyti, bet ir įsigyti širdžiai mielą augalėlį ilgam turės gyvą prisiminimą iš Grūto.
Žingsnis po žingsnio
Druskininkų savivaldybėje – daug gražių sodybų, tačiau viena jų – Janinos ir Stanislovo Budrių – verta išskirtinio dėmesio. Jau 30 metų šeimininkai kaupia retus augalus ir puoselėja juos nedideliame sklype prie namų. Jų mūrinuką puošia ne viena garbės lenta, liudijanti, kad čia – rajone ir šalyje pripažinta gražiai tvarkoma sodyba.
Žingsnis po žingsnio Budriai smėlynuose augusius krūmynus pavertė išpuoselėtu žemės kampeliu. Kol laukėme iš poliklinikos grįžtančios Janinos (nuo nuolatinio fizinio darbo ją ėmė kamuoti nugaros skausmai), Stanislovas spėjo pavaišinti geltonosiomis avietėmis, parodė paežerėje iškastą tvenkinėlį, papasakojo šio pelke buvusio ploto istoriją.
„Pirmaisiais nepriklausomybės metais atmatavo mums tą paežerę, ir tiek. Sakėme, kam mums ta pelkė, bet niekas mūsų neklausė, – prisiminė vyras. – Dabar jau gerai, galime čia sodinti ką panorėję ir auginti.“ Tačiau, pasak jo, ne visi augalai nori augti smėlingoje Dzūkijos žemėje. Su didele meile sodinti šermukšniai atrodo prastai, užtat avietės, miskantai, putinai jaučiasi puikiai.
Iš kelionių su naujomis idėjomis
Atskubėjusi Janina pakvietė apžiūrėti arčiau namo auginamų grožybių. Šių metų vasara – prasta gėlininkams: vienus augalus nuplakė lietus, kitus – nusvilino saulė. Tačiau, nuolat būnant ir diena dienon ratus apie juos sukant, galima ir permainingus orus nugalėti – svyrantys žiedai neleidžia abejoti šių žmonių kruopštumu ir rūpestingumu.
Seniausiems sodybos spygliuočiams jau beveik 30 metų. „Eina laikas, viskas sensta, juk prieš 30 metų pirkome nebaigtą statyti namą. Nusprendėme pabėgti iš tuo metu pramoniniu miestu buvusių Šiaulių, nenorėjome gadinti sveikatos“, – pasakojo Janina.
Nors tiek vyras, tiek ji su žemės ūkiu neturėjo jokio ryšio, dirbo pedagoginį darbą, atsiraitojo rankoves, pabaigė statyti namą, sutvarkė aplinką. Netrukus įstojo į Druskininkų miesto gėlininkų sąjungą, pradėjo domėtis retesniais augalais, daug važinėjo su kolegomis gėlininkais po gražiai tvarkomas šalies sodybas. Iš kelionių grįždavo pasisėmę naujų idėjų, kurias po kurio laiko įgyvendindavo.
Ieško vienintelio
Sodininkų mugėse dalyvaujantys Budriai sužavi ne tik turimų augalų įvairove, bet ir maloniu bendravimu. Jie abu kantriai ir geranoriškai kiekvienam aiškina, kuo kuris augalas ypatingas, kaip jį auginti. „Labai dažnai prie mūsų ateina nešini lapeliu, kuriame užrašytas augalo pavadinimas, ir klausia, ar tokio neturime. Taip jau yra, kad pamilusieji augalus nenurimsta tol, kol neranda to vienintelio, tuo metu labai reikalingo“, – šypsojosi Stanislovas.
Kiek patys bandė auginti retų, naujų augalų, sutuoktiniai neskaičiuoja. Jiems svarbu, kad naujos veislės tiktų mūsų klimatui. Tik patys paauginę keletą metų ir įsitikinę, kad gėlė, krūmas ar medelis ištveria permainingas lietuviškas žiemas, ankstyvąsias ir vėlyvąsias šalnas pavasarį, imasi juos dauginti ir siūlyti auginti kitiems. Tokią augalų adaptaciją mokslininkai vadina introdukavimu. Ne vienas kolekcininkas žino, kad neverta gundytis tiesiai iš Lenkijos ar kitos šalies atvežtais augalais. Kokie gražūs jie bebūtų, geriau paieškoti pas vietos augintojus tokių pat, bet jau introdukuotų.
Pajamos iš gėlių
Įspūdingai Budrių sklype atrodo įvairios smilgos, miskantai, kiti stepiniai augalai. Smėlingoje ežero pakrantėje jie klesti nereikalaudami ypatingos priežiūros. „Viksvą sorulę vadinu puikuole, mat labai gražios jos varputės, lyg voverių uodegėlės. Jos, kaip ir miskantai, patinka ne tik mums, tad ir auginame daugiau, kad būtų ką pasiūlyti mugėse“, – sakė Stanislovas.
Su kitais augalais daug daugiau rūpesčių. Pagrindinės sutuoktinių pajamos – iš gėlių. Už lango siaučia vasario pūgos, o jie abu sėja ir sodina įvairiausias gėles. „Pensija, gėda pasakyti, nesiekia nė septynių šimtų litų, tad reikia kaip nors suktis“, – sakė Janina. Šiuo metu jų kieme rikiuojasi chrizantemų vazonėliai, šiltnamyje išsodinimo į vazonėlius laukia našlaitės. Kiekviename žemės lopinėlyje kas nors auga.
Pažvelgus į prieskonių lysvę, akys apraibsta nuo jų įvairovės. Virtuvėje ant lentynos – devynios galybės indelių su džiovintomis žolelėmis. Ir visos – iš savo daržo. Janina liepia patrinti, o vėliau sukramtyti saldžiosios lipijos lapelį: kvapus, saldus, ilgai įsimenantis skonis. Vertas dėmesio augalas. Puikiai auga grunte ir vazone.
Griežta pomidorų atranka
Užsukus į šiltnamį nustebino pomidorų formų ir spalvų įvairovė. Atvirai pasakius, važiuodama pas Budrius nė nemaniau, kad jie ir šių augalų žinovai. Raudoni, citrininiai, oranžiniai, pailgi, apvalūs, sultingi, mėsingi... Visų savybių ir norėdamas neišvardysi. Janina netrunka atnešti sėklų pakelių kolekciją – jų tikrai kelios dešimtys. Vieni pomidorai auginti pernai, kiti – užpernai ar dar seniau.
„Auginame, kad žinotume, ką žmonėms pasakyti, juk pavasarį prekiaujame pomidorų daigais. Ragaukite, įsitikinsite, kaip skiriasi skonis“, – ragino ji. Pasak moters, norintys turėti didelių ir mėsingų pomidorų turėtų auginti šias veisles: Big red, Beefmaster, Bifšteks, Krasnoboj, Hali gali. Mėgstantys geltonus pomidorus galėtų pasiieškoti Triufel žioltyj, Banan oranževyj, Karol sibiri, Zolotoje serdse, Mandarinka. Smulkesnių pomidorų valgytojai gali rinktis Fantazija, Colibria, Strada veislės pomidorus.
Įdomu tai, kad pomidorus Budriai augina nenaudodami jokios chemijos. Kad ir keista, vėliau pasodinti jie neserga būdingomis šiems augalams ligomis. Bandėme spėlioti: gal todėl, kad apie šiltnamį auga įvairiausių prieskoninių augalų, o gal todėl, kad Janina su Stanislovu neaugina bulvių? Beje, šiems darbštuoliams liaudiškas pajuokavimas „kam tos rožės, jei bulvės žydi“ visiškai netinka.
