Prieš vienuolika metų Liudmila netoli Marijampolės, Klevinių kaime, įregistravo ekologinį ūkį, kur maždaug hektaro plote užsiaugina vaistingųjų augalų, kurių sunkoka rasti gamtoje. Kažkada pradėjusi nuo penkių rūšių augalų – medetkų, ramunėlių, mėtų, melisų ir čiobrelių, dabar Liudmila jų renka per 200 rūšių, apie 12-13 tonų augalų per sezoną. Tai tapo jos šeimos verslu ir gyvenimo būdu pagrindiniu pomėgiu.
Įkvėpė močiutė
L. Vasiliauskienė iš vaikystės pamena, kad močiutės trobelėje visada būdavo daugybė ryšulėlių, dėžučių, krepšelių su vaistingaisiais augalais. Ji puikiai žinojo, kokiomis žolelėmis įvairias ligas įveikti. Šią išmintį močiutė perdavė savo septyniems vaikams. Ypač tam gabi buvo Liudmilos mama, kuri savo dukrą taip pat išmokė žoliauti, pažinti vaistingųjų augalų paslaptis. Per aštuoniasdešimties metų senolė ir dabar yra pagrindinė Liudmilos pagalbininkė ir patarėja žoliaujant. Energija trykštanti žilagalvė iki šiol nesiskundžia sveikata, o jos vieninteliai vaistai visada buvo tik žolelės.
Pasak Liudmilos, jų namų vaistinėlėje vaistų nėra – už savo sveikatą jie dėkingi žolelėms.
Kažkada pradėjusi nuo kelių lysvių vaistažolių ir lauko džiovyklų, dabar Liudmila šimtais skaičiuoja renkamų žolelių pavadinimus, turi specialiai vaistažolėms džiovinti pritaikytas patalpas, elektrinę krosnį, stelažus.
Ji puikiai išmano ne tik tai, kada ir kokius augalus laikas rinkti, bet ir kaip juos vytinti, džiovinti, kad šie neprarastų savo gydomųjų savybių, spalvos, kvapo. Kiekvienas augalėlis jos kruopščiai apžiūrimas, atrenkamas, kad šiukštu koks pelėsis ar vabalas nebūtų įsisukęs.
„Reikia mylėti augalus, juos pažinti, žinoti, kada juos rinkti, kaip džiovinti. Negalima to daryti atmestinai, neišmanant, nes augalas gali būti vaistas, gali tapti ir nuodas. Tie, kas mano, kad iš to galima daug uždirbti – klysta, tai darau ne dėl pinigų. Su žolelėmis yra be galo daug darbo, tačiau jis man labai įdomus ir malonus. Aš pati labai daug konsultuojuosi su kitais žolininkais, farmacininkais, dalyvauju mokslinėse konferencijose, pati priklausau įvairiausioms organizacijoms, stengiuosi sukaupti kuo daugiau žinių. Bendradarbiauju su žinoma žolininke Jadvyga Balvočiūte, vaistinėmis, sanatorijomis, gydymo centrais, jie užsako konkrečių žolelių. Be to, Lietuvoje atsirado nemažai arbatų parduotuvėlių, kurios pageidauja žolelių mišinių, vaistinių arba tiesiog skanių arbatėlių. Žolelių mišinius man paruošia J. Balvočiūtė, labai vertinu jos žinias“, - tikina Liudmila.
Žino daugybę augalų paslapčių
L. Vasiliauskienė – tarsi gyva žolelių enciklopedija, galinti valandų valandas pasakoti apie kiekvieną žolelę, jos gydomąsias savybes. Ji įsitikinusi, kad mūsų laukų ir miškų augalai niekuo nenusileidžia tolimųjų kraštų žolelėms, už kurias mes kartais mokame didelius pinigus ir tikimės stebuklo.
„Mūsų krašte žolelių įvairovė tikrai labai didelė, tik reikia tuo domėtis. Nesu iš tų, kurie tikintų, kad visas ligas galima išsigydyti tik žolelėmis, tačiau jos nepamainomos stiprinant imunitetą, gydantis nuo peršalimo, išsivalant organizmą po sunkių ligų. Kiekvienas galime pasidžiovinti vaistingųjų augalų, uogų, vaisių, tik tai reikia daryti tinkamai. Surinktas žoleles geriausia surišti į šluoteles ir pakabinti džiūti gerai vėdinamoje patalpoje, kur nekrinta tiesioginiai saulės spinduliai. Tam labai tinka palėpės. Galime pasigaminti skanią arbatą su žemuogių žiedais, serbentų lapeliais, vaisiais. Beje, vaisiai labai naudingi, nes turi daug vitaminų ir mikroelementų, jų organizmui reikia kiekvieną dieną. Galime pasidžiovinti aviečių, mėlynių, putino uogų, šermukšnių, serbentų, svarainių.
Gerai išdžiovinus juos reikia padėti sausai, geriausia popierinėje ar stiklinėje pakuotėje. Vaikui pakanka šaukštelio maltų vaisių mišinuko, o suaugusiam šaukštą kartą per dieną išgerti kartu su maistu – organizmas gaus visą paletę natūralių vitaminų, kuriuos organizmas puikiai įsisavina. Jeigu žmogui trūksta vario, žarnynas prasčiau įsisavina geležį. O jei trūksta geležies, tai atsiliepia kraujo kokybei, gali išsivystyti mažakraujystė, įvairios kepenų ligos. Vario yra riešutuose, visose ankštinėse daržovėse, abrikosuose, avižose, miežiuose, grikiuose. Tad svarbu pasirūpinti, kad mūsų maisto racione jų būtų.
O štai su ežiuolėmis turime elgtis apdairiai. Pakanka savaitę pagerti ežiuolių arbatų, susistiprinti organizmą ir būtina daryti pertrauką. Geriau rekomenduočiau žolelių mišinius, kur būtų tik 10 proc. ežiuolių.
Gauromedžiai, ožkarožės labai gerai slopina uždegimus, stiprina imuninę sistemą, turi vitamino C, dar gerai įdėti viržių, serbentų lapelių, citrininių čiobrelių – tai bus skani arbata, stiprinanti imuninę sistemą. Gervuogės, melisos, bruknės – taip pat puikios imuninės sistemos sergėtojos. Kai siaučia gripas, būtina gerti žolelių arbatas. Žolelės yra nepakeičiamos kosuliui gydyti, jokie vaistai taip nepadeda“, - dalijosi vertingais patarimais žolininkė.
Liudmila atkreipė dėmesį, kad kartais gražiose žolelių arbatų ar vaistažolių pakuotėse slepiasi labai nekoks turinys – žolelės parudusios, netekusios aromato – akivaizdu, kad jos jau pasenusios.
„Jei žolelės netinkamai išdžiovintos ar pasenusios, jos gali padaryti ne naudos, o žalos. Pavyzdžiui, jei barkūnus nekokybiškai išdžiovinsi ar netinkamai sandėliuosi, juose labai greitai atsiras pelėsio ir jis jau taps nebe vaistas, o nuodas, ir gana pavojingas. Pakuodami savo žoleles, uogas, vaisius jų nemalame, kad regėtų žmogus, ką įsigyja, popierinėje pakuotėje yra nedidelis langelis, pro kurį matyti, kas viduje. Tokį žolelių mišinį prieš vartojant patariu sumalti į miltelius ir pusryčiaujant išgerti šių žolelių arbatos – bus skanu ir labai naudinga“, - tikina L. Vasiliauskienė.
Žoliauja ne tik savame lauke
Tai, ką sunku rasti gamtoje, žolininkė užsiaugina savame lauke. Maždaug hektaro plote auga raudonėliai, takažolės, rugiagėlės, kvapieji šalavijai, citrininiai vaistiniai čiobreliai ir daugybė kitų vaistažolių. Čia joms stengiamasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas: kam reikia durpių – durpėse auginami, kam juodžemio – juodžemyje, smėlio – smėlyje, daromi ir specialūs kompostai. Tačiau didžioji žolelių dalis surenkama sertifikuotuose laukuose.
„Savo plotus sertifikuojame visoje Lietuvoje, ten vykstame reikiamu metu ir žoliaujame. Pavyzdžiui, gudobeles važiuojame rinkti ten, kur jų auga daug, vieno medelio mums nepakanka. Gauromedžių reikia surinkti apie 600 kg, jei patys augintume ir paleistume juos į pievą, tuoj išplistų, viską užstelbtų, tad juos renkame miške. Taip pat ir viržius skiname tik miške. Kai kuriems augalams rinkti reikia leidimų iš įvairių aplinkos apsaugos institucijų, bet ir juos turint negali augalų rinkti iš draustinių ar saugomų teritorijų. Savo veiklos tikrintojų turime labai daug – per metus apsilanko apie penkios komisijos. Regis, tai tik nedidelis šeimos verslas, bet jis akylai kontroliuojamas“, - pasakojo žolininkė.
Per sezoną L. Vasiliauskienė, kuriai talkina jos šeimos nariai, surenka apie keliolika tonų žalios produkcijos.
„Kiekvienais metais darbo vis daugiau, gausėja užsakymų, šiuo metu žolelių paklausa didesnė nei galime pasiūlyti. Dirbame dažnai po 15-18 valandų. Žolelių mišinį paruošti užima labai daug laiko, reikia viską tinkamai sukomplektuoti, pasverti, susmulkinti. Visa šeima įtraukta į darbus. Jokių gamybinių linijų neturime, tik džiovyklas, tad viską darome rankomis – pagal senovines tradicijas: surenkame, perrenkame, kiekviena šaknį nuskutame. Žiemos metu amalus renkame ir džioviname. Šiemet ilgai rinkome šaknis, nes buvo ilgas ruduo. Atokvėpio laiko, galima sakyti, nėra. Tai nelengvas užsiėmimas, bet jei man nepatiktų, šio darbo nedirbčiau. Tai jau tapo mano gyvenimo būdu“, - tikina Liudmila.
Pasiteiravus, ar neketina plėsti savo verslo, L. Vasiliauskienė sako, jog yra konservatyvi, tad nenori jokių įsipareigojimų bankams, projektams, o didinant apimtis reikėtų didesnių sandėlių, patalpų, plėsti elektrines džiovyklas, jei nepajėgtų rankomis apdoroti augalų, reikėtų pirkti įrangą, kuri yra labai brangi. Anot jos, išsiplėtus gamybai tektų samdyti grupę žmonių, jiems vadovauti, tad neliktų tiesioginio kontakto su augalais.
„Dabar visu šiuo procesu mėgaujuosi nuo pradžios lig pabaigos. Kiekvieną kartą galvoju, ką čia padarius dar geriau. Labai daug širdies įdedu. Man tai ir darbas, ir laisvalaikis, ir malonumas. Net ir prie ežero pailsėti nuvykusi negaliu ramiai būti, tuoj rūpi pažoliauti. O kai vyras man atneša puokštę kraujažolių, aš būnu patenkinta kaip rožių gavusi“, - šypsosi moteris, kuriai pavyko atrasti save.
