Mastitą sukelia mikrobai
Laktacijos laikotarpiu iki 50 proc. ožkų ir karvių pasireiškia slaptasis arba klinikinis mastitas (pieno liaukos uždegimas). Jis pažeidžia tešmens audinius, kinta išskiriamo pieno cheminė ir fizikinė sudėtis. Šiuos pasikeitimus galima nustatyti tik laboratoriniais tyrimo metodais, o klinikinio mastito atveju – kliniškai, t.y. apžiūrint pieną ar tešmenį. Mastito priežasčių yra įvairių, tačiau svarbiausias vaidmuo tenka mikroorganizmams.
Mastitą sukeliantys patogeniniai mikroorganizmai skirstomi į dvi grupes: užkrečiamuosius (kontaginius) ir aplinkos (oportunistus). Užkrečiamieji mikroorganizmai – Staphylococcus aureus, Streptococcus agalactiae, Mycoplasma spp. Sukėlėjai plinta per nešvarias rankas, šluostes, melžimo indus, per nešvarius melžimo įrenginius, aparatus, leidžiant medikamentus tuo pačiu švirkštu, pirmąsias pieno čiurkšles numelžiant gyvulių stovėjimo vietose. Oportunistiniai sukėlėjai – Escherichia coli, Klebsiella pneumoniae, Streptococcus uberis – patenka per spenio kanalą iš aplinkos.
Atsiranda atsparių bakterijų
Dauguma stafilokokų ir streptokokų rūšių yra įprasta tešmens ir spenių mikroflora, mastitą sukelia tik patekusieji į spenio kanalą ir cisterną. Spenių dezinfekavimas prieš melžiant ir pamelžus gerokai sumažina streptokokų ir stafilokokų kiekį. Karvėms ir ožkoms slaptą ir klinikinį mastitą dažniausiai sukelia Staphylococcus ir Streptococcus genčių mikroorganizmai. Išskyrus mastito sukėlėjus ir juos identifikavus, būtina nustatyti jautrumą antibiotikams.
Stafilokokai, vadovaujantis jų jautrumu antibiotikams, skirstomi į 2 grupes: beta laktamazes negaminančius ir beta laktamazes gaminančius. Peniciliną (beta laktamazė) gaminantys stafilokokai jautrūs tik oksacilino grupės penicilinams (oksacilinui, kloksacilinui), kitiems penicilinams, jeigu jie naudojami kartu su beta laktamazių inhibitoriais: klavulano rūgštimi, tazobaktamu. Oksacilinui atsparūs stafilokokai nejautrūs aminoglikozidams, makrolidams, tetraciklinams, nitrofuranams, trimetroprimui, sulfanilamidams. Stafilokokinių infekcijų gydymas tampa sudėtingas dėl didėjančio stafilokokų atsparumo antibiotikams, meticilinui atsparaus S. aureus (MASA) infekcijų dažnio didėjimo, mažėjančio naujų antibiotikų atradimo, ilgėjančio jau rezistentiškų mikroorganizmų išgyvenamumo ir plitimo antibiotikų pripildytoje aplinkoje. Didėjant bakterijų atsparumui antibiotikams, empiriniam gydymui naudojami vis platesnio spektro, brangūs antibiotikai, kurių gausus naudojimas dar labiau skatina bakterijų atsparumą. Atsiranda bakterijų, atsparių beveik visiems antibiotikams.
Kaip išvengti sukėlėjų
Norint išvengti Staphylococcus aureus sukelto mastito plitimo, būtina: karves melžti švariai, naudoti atskiras pašluostes plovimui ir nusausinimui, dezinfekuoti spenius po melžimo, užkrėstas karves melžti paskutines, gydyti užtrūkusias, išbrokuoti lėtiniu mastitu sergančias karves.
Streptokokai, sukeliantys mastitą, skirstomi į dvi grupes: užkrečiamieji (S. agalactiae, G grupės streptokokai) ir aplinkos (S. uberis, S. dysgalactiae).
Streptococcus agalactiae nuo karvės karvei plinta per užkrėstas tešmens pašluostes, melžiklius, užkrėstas melžėjų rankas, melžimo pašluostes. Vykstant uždegiminiam procesui, tešmenyje intensyviai vystosi intersticinis audinys, tešmuo sukietėja, persirgusios karvės ilgai būna streptokokų nešiotojos.
Norint išvengti Streptococcus agalactiae mastito plitimo, būtina: plauti ir šluostyti tešmenis atskiromis popierinėmis servetėlėmis, dezinfekuoti spenius po melžimo, griežtai laikytis higienos melžimo metu, tirti pieno mėginius mikroorganizmų atžvilgiu. Streptokokai jautrūs penicilinams, kitiems beta laktaminiams antibiotikams, makrolidams. Todėl rekomenduojama gydyti sergančias karves penicilino grupės antibiotikais. Jei streptokokai atsparūs penicilinui, gydyti cefalosporinais, makrolidais.
Aplinkos mastitą dažniausiai sukelia Escherichia coli, Enterobacter aerogenes, Klebsiella pneumoniae. Jis keturis kartus dažniau nustatomas užtrūkusioms karvėms. Šių bakterijų plitimui įtakos turi: drėgmė, nešvarios stovėjimo vietos, prastas paruošimas karvių prieš melžimą, spenių pažeidimai. Norint išvengti E. coli mastito plitimo, būtina: laikytis aplinkos higienos reikalavimų, karves laikyti švariai ir sausai, nušluostyti tešmenis prieš melžimą, naudoti antibiogramas. E. coli padermės, išskirtos iš mastitinio pieno, labai jautrios enrofloksacinui, trimetoprimui in vitro. Apie 20 proc. išskirtų E. coli padermių atsparios ampicilinui, streptomicinui ir tetraciklinui.
Mikoplazminiam mastitui būdingas didelis somatinių ląstelių skaičius (apie 20 mln.), pažeidžiami du ketvirčiai ar visas tešmuo, ženklus produkcijos sumažėjimas, pienas būna vandeningas, su smėlio pavidalo nuosėdomis. Mycoplasma bovis sukeliamo mastito protrūkis pastebimas žiemą ir anksti pavasarį. Serga laktuojančios, pirmaveršės ir užtrūkusios karvės.
Norint išvengti mikoplazminio mastito plitimo, būtina: atnaujinti bandą patikrintomis karvėmis, neturinčiomis mikoplazmų, ištirti kiekvieną naują karvę prieš įtraukiant į bandą, laikytis griežtų higienos reikalavimų melžiant ir prižiūrint bandą, izoliuoti užkrėstas karves ir melžti jas paskutines, dezinfekuoti spenius po melžimo. Gydymas antibiotikais neveiksmingas.
Profilaktikos priemonės
• kontroliuoti somatinių ląstelių skaičių bendrame pieno rezervuare;
• kontroliuoti aplinkos veiksnius;
• kontroliuoti šėrimo dažnumą ir racioną;
• kontroliuoti melžimo tvarką;
• įvertinti ir registruoti melžimo įrenginių būklę;
• dezinfekuoti spenius prieš melžimą ir po melžimo;
• atskirti lėtiniu mastitu sergančias karves, jas melžti paskutines, jei būtina – išbrokuoti;
• registruoti duomenis apie kiekvieną karvę;
• nuolat apžiūrėti tešmenį;
• tirti atskirus tešmens ketvirčius naudojant greituosius testus (CMT).
