Šiam ūkininkui žiemos poilsio nebuvo, mat vos derliui subirus į aruodus reikėjo jį valyti, džiovinti, rūšiuoti, sertifikuoti, išvežioti užsakovams, kurie yra ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. K. Mykolaitis savame ūkyje augina lietuviškų veislių ekologiškus rugius, kviečius, miežius, avižas, žirnius, pupas, sojų pupeles. Ekologine sėklininkyste mūsų šalyje užsiima vos keletas ūkininkų, mat tai sunkus, didelės išmonės ir patirties reikalaujantis darbas.
„Nesu kvalifikuotas agronomas, bet per daug metų išmokau, ką ir kaip auginti. Šimtmečius žmonės taip žemę dirbo – taikė sėjomainą. Be jos ekologiniame ūkyje niekaip neapsieisi. Kviečius po kviečių nepasėsi – neaugs, o štai po ankštinių labai puikiai viskas dera. Ekologiškai ūkininkaujant žemei reikia atiduoti tai, ką iš jos paimi. Ekologiniame ūkyje padarysi menkiausią klaidą ar bent kiek suvėluosi – prarasi derlių. Čia trąšomis nenupurkši.
Mano ūkyje pagrindinis darbo įrankis - ekologinės akėčios, be jų būtų neįmanoma, tai tas pats, kas kituose ūkiuose purkštuvas. Be abejo, čia būtina ir kita gera technika, bet neapsieinama ir be rankų darbo. Tie, kas sugeba ekologiškai derlių užauginti, verti tikro ūkininko vardo. Tačiau šis triūsas ne visada tinkamai įvertinamas. Kartais savą veiklą vadinu patriotizmu su idiotizmu“, - šmaikščios iškalbos nestokojantis tikino K. Mykolaitis. Ūkininkų Kęstučio ir Jūratės šeimoje auga du sūnūs ir dvi dukrelės. Dalius, Vilmantas, Giedrė ir Gedmintė - pagrindiniai tėvų pagalbininkai.
Ekologinio sėklininkystės ūkio pradžią K. Mykolaitis skaičiuoja nuo 2004 metų, tačiau jo ūkininkavimo stažas siekia daugiau nei 20 metų.
„Ekologinio ūkininkavimo idėją parsivežiau iš Žemės ūkio rūmų, apie tai pasitaręs su Ramūnu Karbauskiu. Ką užauginu, dabar be problemų realizuoju, tačiau dar prieš penkerius metus ekologiška sėkla niekas nesidomėjo, jos niekam nereikėjo. Dabar daugiausia ją perka ekologiniai Lietuvos ūkiai, tačiau vis dažniau sulaukiame užsakymų iš Europos šalių ir tolimesnių kraštų.
Kaip mus suranda? Yra firmos, kurios grūdus superka ir paskui perparduoda. Tačiau jau antrus metus patys važinėjame po Vokietiją, Olandiją, kur esame užmezgę tiesioginius kontaktus. Į Vokietiją keliauja avižos, kviečius pardavėme Olandijoje, taip pat amerikiečiai labai pirko. Sojas auginu ukrainiečiams, vikius – austrams.
Europoje trūksta ekologiškų grūdų, dirbama žemė persismelkusi chemija. Tačiau su lietuviškų veislių sėklomis į užsienio rinką neįeisi – kiekviena šalis ją saugoja. Tad ekologiškos avižos, grūdai į Vakarus daugiausia keliauja maistui. Vokietijoje už nevalytas avižas gaunu apie 300 eurų už toną. O Lietuvoje apie tokią kainą galėčiau tik pasvajoti.
Už ekologišką produktą užsieniečiai moka kur kas daugiau. Pas mus jų kainos labai žemos. Jei valstybė neskatins ekologinės žemdirbystės, Lietuvoje gali nutikti taip, kaip ir kitose intensyvios žemdirbystės šalyse – žemę ir vandenis užnuodysime chemija“, - įsitikinęs ūkininkas.
Dabar per sezoną K. Mykolaičio ūkyje paruošiama apie 500 t ekologiškų grūdų. Ankštinių kultūrų auginama apie 60 proc. – ne tik sėklai, tai ir azoto šaltinis, būtinas sėjomainai.
„Žieminių javų šiemet esame pasisėję nedaug – apie 37 ha rugių ir apie 40 ha kviečių. Sėsime apie 100 ha pupų, 30 ha žirnių, likusiuose laukuose – avižas. Šiemet ekologiškus žirnius auginsime ne tik savo, bet ir kituose ūkiuose. O sojų bus gal kokie 20 ha.
Su sojomis nėra paprasta. Jų šaknims reikia šviesos, tad turi būti platūs tarpuvagiai, o juose mėgsta augti žolės. Sojas reikia ravėti rankomis, o ravėtojų nėra. Jos šviesomėgės, deja, pas mus saulės kiek per maža, tad reikia ieškoti kuo ankstyvesnių veislių. Bet kuo ankstyvesnė veislė, tuo derliai mažesni, o vegetacija vyksta labai ilgai – iki spalio mėnesio. Nelieka laiko žiemkenčius sėti“, - vardijo sojų auginimo ypatumus ūkininkas.
K. Mykolaitis kaip nevykusį bandymą prisimena tai, kai, pradėjęs ekologiškai ūkininkauti, nusprendė, jog reikėtų laikyti ir karvių žindenių – kad būtų ekologiško mėšlo laukams tręšti. „Parsivežiau 20 telyčių. Išbetonavome srutų duobę, kad nuo stogų vandens pribėgtų, manėme, paskui tik traukiame srutas, vežame ir laistome laukus...
Laistymas dar nieko, bet kai mėšlu patręšėme, kaip miškas sukilo piktžolės. Gyvulininkystės atsisakėme, laukams tręšti dabar taikome kitas technologijas. Yra dabar ekologiškų trąšų iš dumblių, sojos užauga iki 1,60 m. Cukrinių kalkių fabrikas duoda – tik imk. Ūkininkaudamas turi domėtis naujovėmis, rinka, važiuoti į seminarus, parodas, lauko dienas.
Visada kažką naudingo sužinai, patobulėji. Deja, dabar mažai likę tikrų agronomų, kurie mąstytų apie sėjomainą. Firmos prikiša pinigų, skatina, kad ūkininkai kuo daugiau chemijos naudotų. Tačiau žemdirbiai dabar jau gudresni – patys moka suskaičiuoti, kiek ir ko jiems reikia“, - teigė ūkininkas K. Mykolaitis, vildamasis, kad Lietuvoje ekologinio ūkio entuziastai neišsilakstys.
