Apsvarstyti ir kiti variantai
„Galime pasielgti ir kitaip. Pasirinkime pėsčiųjų perėją, pageidautina prie pieno perdirbimo įmonės, atvažiuokime kiekvienas su pieno pripiltais bidonėliais ir žingsniuokime pusę dienos iš vienos kelio pusės į kitą, taip stabdydami eismą“, - siūlė LPGA tarybos pirmininkas Jonas Vilionis.
Prieš kelias savaites Žemės ūkio rūmų suvažiavime absoliuti dauguma ūkininkų buvo pasiryžę perdirbėjus išmaudyti savo karvučių piene, tačiau LPGA tarybos nariai buvo kitokios nuomonės. Asociacijos vadovas buvo nustebęs, kad tarybos nariai nutarė ieškoti racionalesnių sprendimų. Ūkininkas iš Utenos rajono Arūnas Kudrevičius, beje, kaip ir J.Vilionis nubaustas už žemdirbių surengtas akcijas 2004 –aisiais, šį kartą nebuvo linkęs į kraštutinumus.
„O ką mes pasieksime? Tik sukelsime žmonių pasipiktinimą“, - svarstė A.Kudrevičius.
„Tai ką darome, siūlykite patys? Vėl rašyti raštus Vyriausybei ar Žemės ūkio ministerijai? Argi nematote, kokius gavome atsakymus“, - pyko J.Vilionis. LPGA tarybos nariai vartė Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) sekretoriaus Vytauto Grušausko atsakymą pieno gamintojams. Iš esmės ministerija nepritarė nė vienam iš penkių Pieno gamintojų asociacijos pasiūlymų.
Pažadus teks tesėti kitiems
Žemės ūkio ministerijos sekretorius Vytautas Grušauskas pergyveno jau keturis ministrus. Tikimybė, kad ministerijoje dirbs ir po valdžių virsmo 2009 –aisiais, nedidelė. O kaip tik tada Strateginio planavimo komitetas ir planuoja padidinti nacionalines tiesiogines išmokas. Tačiau niekas negali garantuoti, kad šios lėšos iš tikrųjų biudžete bus numatytos. Iš patirties žinome, kad pažadėti yra nesunku, kai tesėti reikia kitiems.
Pieno gamintojai nudžiugo sužinoję, kad Vyriausybė kreipėsi į ES institucijas dėl eksporto subsidijų už pieno produktus grąžinimo, kol nepagerės padėtis rinkoje. Tačiau ŽŪR pirmininkas Bronius Markauskas pieno gamintojų entuziazmą tuoj pat užgesino.
„Turėtume vilčių tik tokiu atveju, jeigu šį reikalavimą palaikytų daugelis ES šalių, tačiau abejojame, ar mūsų pasiūlymą jos parems. Priežastis labai paprasta - taip stipriai pieno supirkimo kainos sumažėjo tik Lietuvoje. Taigi Europos Komisija tikriausiai pasiūlys Lietuvai šią problemą spręsti savo jėgomis“, - atvėrė akis kolegoms ŽŪR pirmininkas Bronius Markauskas.
O kaip ją galima spręsti? Viena iš realių galimybių – pažaboti prekybininkų apetitą. Pieno gamintojai Vyriausybei ir ŽŪM siūlė pasinaudoti Austrijos patirtimi. Šioje šalyje vartotojui parduodamo pieno kaina padalyta į tris dalis: 50 proc. kainos turi atitenka ūkininkams, o likusią dalį pasidalija perdirbėjai ir prekybininkai. Šiuo metu Lietuvoje kaina padalyta kitaip. Pavyzdžiui, už 2,5 proc. riebumo pieno litrą perdirbėjai pasilieka beveik 51 proc., o ūkininkams telieka 33 proc., už „Gouda“ sūrį daugiausia – 35 proc. - pasiima prekybininkai, o ūkininkams lieka apie 34 proc.
Tačiau prekybininkai į savo daržą svetimų geruoju neįsileis. Jie turi stiprią lobistų komandą Seime, o ūkininkus remiančius Seimo narius suskaičiuosi ant vienos rankos pirštų. Artėja rinkimai į Seimą. Yra apie ką pagalvoti.
Šimtąjį kartą siūlė kooperuotis
ŽŪR pirmininkas B.Markauskas vis ragina ūkininkus kooperuotis. Ūkininkai paklauso, kai reikia, pakelia ranką, pritaria, o kai ateina laikas imtis konkrečių veiksmų – mauna į krūmus. Šį kartą buvo siūlyta kiekviename rajone įkurti nors po vieną pieno gamintojų kooperatyvą. Visi pritarė, tačiau pradėjus diskutuoti apie iniciatorius apsižiūrėta, kad norinčiųjų nėra.
Štai tada ir iššovė naujasis kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ direktorius Ovidijus Drūlia: „Visi jūs gudrūs pamokslauti. Tačiau daugelis laukiate, kad kas nors susigrums su perdirbėjais, o jūs pastovėsite už kampo ir palauksite, kol kova pasibaigs. Gerai žinau – kai kurie net planuoja: „Tegul jie pešasi, o aš palauksiu, kol kooperatyvai išveš dalį pieno į kitas šalis, tada vidaus rinkoje pritrūks pieno, kainos pakils ir aš sau ramiai parduosiu pienelį už gerą kainą“. Ne, brolyčiai mieli, taip nebus. Reikia dalytis ne tik nauda, bet ir galimais nuostoliais, kuriuos galime patirti ieškodami rinkų kitose šalyse“.
ŽŪR pirmininkas pridūrė, kad su perdirbėjais galėsime kaip lygūs su lygiais derėtis dėl supirkimo kainų tik tada, kai kooperatyvai šalyje surinks 60-70 proc. pagaminamo pieno, o kol kas - geriausiu atveju - kooperatyvai superka 5-10 proc. pieno.
Kainos pradeda lygintis
Pasak O.Drūlios, dabar, kai pieno supirkimo kainos pradėjo kristi, „Lietuviško pieno“ durys neužsiveria. Visi veržiasi stoti į kooperatyvą. Tačiau nereikia pervertinti galimybių. Gerai, kad jo vadovai jau suvokė, jog kooperatyvas savo veiklos efektyvumą baigia išnaudoti. Iki šiol „Lietuviškas pienas“ uždirbdavo tik todėl, kad sukaupdavo palyginti didelį kiekį pieno. Tokį tiekėją už stalo sodina kiekvienos įmonės direktorius. Tačiau vadinamasis masės efektas jau išsemtas, kainos pradeda lygintis.
„Todėl mes galvojame apie rimtas investicijas, stipriai didiname stojamąjį mokestį. Imsimės realių sprendimų pirkti savo pienvežius. Rinkų paieška taip pat kainuos, už viską reikia mokėti“, - atskleidė kai kuriuos planus O.Drūlia.
Smulkesnius pieno gamintojus vienijančio kooperatyvo „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas Andriejus Stančikas paminėjo specifines šio kooperatyvo problemas: „ Šiuo metu jau sudarytos pieno tiekimo sutartys, todėl nauji nariai į kooperatyvą nepriimami. Paprasčiausiai šiuo metu kooperatyvas neturėtų kam parduoti papildomo pieno. Todėl norintieji stoti į kooperatyvą turės palaukti iki naujų pieno tiekimo sutarčių sudarymo, o šiuo metu kooperatyvas gali jų pieną supirkti tik pagal vidutines rinkos, o ne didesnes kooperatyvo supirkimo kainas“.
Taigi ne visi kooperatyvai naujų narių laukia išskėstomis rankomis. Reikia nusipelnyti.
Tik apsišaudžius kaltinimais ir aprimus emocijoms, pieno gamintojų susirinkime buvo paskelbta nauja informacija, kuri, tikėtina, pieno perdirbėjams sukels nerimo. „Pieno gėlės“ kooperatyvo valdybos pirmininkas A.Stančikas atvertė kortas: „Apskaičiavome galimybę patiems išvežti pieną į vieną Lenkijos perdirbimo įmonę, ten lenkai pagamintų sūrius, o mes juos realizuotume Lietuvoje. Pagal šiuo metu galiojančias kainas, šios operacijos būtų pelningos“.
Tačiau perdirbėjais norintys tapti ūkininkai net sau neatsakė į kelis itin svarbius klausimus. Pirmasis ir svarbiausias – kur realizuoti sūrius? Būtina įvertinti, kad prekybininkai pasiims per 35 proc. jo kainos. Akivaizdu, kad lietuviai vartotojai Lenkijoje pagaminto sūrio kokybe suabejotų, o Lietuvoje dirbantys sūrio gamintojai šį nepasitikėjimą nuolat kurstytų. Be to, ar ūkininkai pasirengę dalytis ne tik pelnu, bet ir galimais nuostoliais?
