Viena koja mieste, kita – kaime
Mindaugas juokauja, kad į trumpą apibrėžimą viskas nesutilps. Jis gyvena ir Kupiškyje, ir senelio sodyboje Puponių II kaime Šimonių seniūnijoje, kitaip sakant, viena koja čia, kita ten. O abiem kojomis dažniausiai automobilyje, kelionėse po visą Lietuvą. Jo didžioji idėja – kitoks kaimas, tausojama gamta, atsinaujinantys energijos šaltiniai, saulės, vėjo ir vandens elektrinių statyba, geoterminis šildymas.
Šiuolaikinis žmogus turi suvokti, kad nedera kenkti gamtai nei savo gyvenimo būdu, nei ūkine veikla, negalima jos nualinti, toks požiūris turi pamažu pakeisti ir tradicinį ūkininkavimą. Ir tai svarbu ne tik kaimo žmogui, bet ir miestiečiui verslininkui, kiekvienam, kuris yra reikliai ir atsakingai mąstantis apie tai, ką jis daro, kaip gyvena, ką siekia palikti vaikams.
Tokios Mindaugo mintys skamba labai deklaratyviai. Bet jis įsitikinęs, kad jo kartos žmonių devizas turėtų būti toks: privalome gamtą palikti tokią pat gražią, kokią dabar turim. Ir jis rimtai kalba, kad jo įsitikinimai nėra tik skambios frazės, kviečia nuvažiuoti pasižiūrėti į senelių sodybą Šimonių seniūnijoje. Ten prieš metus jo pastatyta 30 kw galios saulės elektrinė ir dar galvoje kirba įvairios idėjos, ką galima nuveikti turint 3 ha žemės, trobesius, seną sodą.
Sutrikdė pakeisti įstatymai
Kaimo sodyboje Mindaugui tekdavo seneliams padėti ir vaikystėje, ten buvo nemažai karvių, seneliai laikė arklį, avių, žąsų, kalakutų. Bet vėliau, pasiligojus močiutei, nebebuvo kam darbuotis, teko gyvulių atsisakyti. Pats Mindaugas, nuo mažens pratintas padėti tėčiui elektrikui, mėgo knibinėtis prie įvairios elektros įrangos. Vyresniajam broliui pasirinkus elektros inžinerijos studijas, į tą sritį pasidavė abu. Dabar Mindaugas drauge su broliu ir keliais bendraminčiais yra įkūrę tris bendroves Kupiškyje, Trakuose ir Mažeikiuose. Jos užsiima pramoninės šaldymo įrangos priežiūra, saulės jėgainių statyba.
„Todėl daug laiko ir praleidžiu automobilyje. Visada po ranka darbo įrankiai: mobilusis telefonas, nešiojamasis kompiuteris su interneto prieiga. „Kabau vis ant laido“, telefoną per dieną keliskart įkraunu“, - sako Mindaugas.
Gal ir nereikėtų jaunajam verslininkui tokios įvairialypės veiklos, jeigu atsakingiau ir sparčiau Lietuvoje būtų imtasi plėtoti saulės energetiką, kaip iš pradžių žadėjo šalies valdžia. Sumažinus mažųjų jėgainių pagamintos elektros energijos supirkimo kainas bent triskart, interesantų susidomėjimas atslūgo, planus teko keisti. O vien Kupiškyje, pasak Mindaugo, jau buvo kupiškėnų ūkininkų ir verslininkų sumanyta statyti apie 40 jėgainių savo reikmėms ir energiją parduoti „Lesto“ bendrovei. Dabar visoje Lietuvoje Mindaugas su bendradarbiais yra pastatę per šimtą saulės elektrinių, aktyviau imasi vėjo jėgainių idėjos.
Dar augins braškes ir pistacijas
Mindaugo planuose yra sumanymas plėsti kaime savo jėgainę, pasistatyti 10 kw galios, ją naudoti savo reikmėms. Yra sumanęs bent 10 arų žemės plotą užsodinti braškėmis. Pamėginti auginti pistacijų, pažįstamiems neblogai sekasi su graikinių riešutų auginimo verslu, taigi ir jam turėtų pavykti.
Mindaugo mamą toks sūnaus pasiryžimas džiugina, sako, ramu, kad abu vaikai čia pat, Lietuvoje. Vyresnėlis Šarūnas gyvena ir darbuojasi Vilniuje, dažnai gimtinėn parvažiuoja ir pas senelius į sodybą. Dabar visų Venslavų kelio galas yra čia, nes mama negali apsitraukti nuo pasiligojusio savo tėčio.
Ar niekada šeimos jaunimui nekilo mintis išvykti užsidirbti į užsienį?
„Tetos visa šeima jau daugelį metų gyvena ir dirba Anglijoje, parvažiuoja čia kartą per metus. Didelės laimės ten nejaučia. Kodėl mes turime save išvyti iš gimtinės? Paviešėti nuvažiuoti svetur galima, bet ilgam laikui likti širdis nelinksta. Ir sveikatos juodus darbus dirbti neturėčiau, o geriau įsitaisyti retam ten pavyksta“, - emigracijai jokių sentimentų nejaučia Mindaugas.
Ir vardija tokius dalykus, kurie mums kasdieniški, o, sako, yra patys vertingiausi: švarus oras, natūrali gamta, besikeičiantys gamtos ciklai. Tik kelios valandos kelionės iki didžiųjų šalies miestų. Ir juose, pasak M. Venslavo, pasitrynus transporto spūstyse, tikra atgaiva atrodo grįžti į savo tėviškės namus.
Jam rūpi ir jaunus žmones Kupiškyje suburti, imtis iniciatyvų kaimo verslams plėtoti, darbo vietas kurti, ugdyti pozityvų mąstymą, kad gimtinėje būtų galima legaliai dirbti, užsidirbti ir jaustis gerai.
Paklampojome su Mindaugu per baltą sniegą jo senelių kieme, nuėjome iki saulės jėgainės, iki remontuojamos senos pirtelės, iki apsnigtų sūpuoklių. Ten kabo pintas žibinto įdėklas, sako, nagingo dėdės dirbinys. Ten mama vasarą mėgsta pasėdėti, pailsėti.
Mamai negirdint, Mindaugas išduoda savo verslo sumanymų motyvus: atnaujinti seną sodą, pasodinti daugiau uogakrūmių, kad mažiau liktų laisvos žemės daržams, kitaip, sako, mamos neatmuša nuo darbo, nors sveikatos jai trūksta, galėtų jau pailsėti.
Tokie paprasti Mindaugo Venslavo norai. Dar sakė planuojantis kelionę į Jordaniją, ten ieškos rinkos Kupiškio įmonėje gaminamiems sirupams parduoti.
