„Nežinioje atsidūrėme. Galbūt iš tiesų pakelkime rankas ir prašykime pašalpų“, – svarsto senolės dukra, šeimos galvos žmona.
Panašūs pokalbiai turbūt vyksta ne vieno vidutinio pieno ūkio šeimoje, už litrą pieno iš supirkėjų gaunančio 13 euro centų. Šįkart toks pokalbis vyko Mindaugo ir Nijolės Aniulių bei Veronikos Gaižauskienės šeimoje, gyvenančioje Krūvandų kaime, Vilkijos apylinkės seniūnijoje, Kauno rajone.
Ligi šiol šeima kaime garsėjo kaip labai darni ir draugiška. Ar išsisklaidys virš šios darnos pakibęs debesis, kai šeimos nariams tenka svarstyti, kaip pasielgti su nuostolingu pieno ūkiu?
Žlugdo kaimietį
„Pieno perdirbėjai milijoninius pelnus skaičiuoja, o tu, parduodamas jiems pieną, vos duri galą su galu. Nepikta būtų, jei pienas ir jo produktai parduotuvėse atpigtų taip smarkiai, kaip mums sumažino kainą. Kai leidžiama supirkėjams šitaip elgtis, baigia išnykti maži ūkiai. Kiek jų mūsų kaime liko? Vos keturi! Ne taip seniai kiekvienoje sodyboje – jų Krūvanduose yra 17 – laikė po karvę ar dvi. Visai žlugdo kaimo žmogų! Valdžia galėtų įpareigoti pieno perdirbėjus nepirkti žaliavos iš Estijos, Latvijos. Ar teisinga, kad mes, smulkaus pieno ūkio savininkai, už pieną gauname mažiau nei turintieji didelį pieno ūkį?!“ – vienas kitą papildydami, piktinasi M. Aniulis, jo žmona Nijolė bei pastarosios motina V. Gaižauskienė.
Vyresni atsargūs rizikuoti
Šeima laiko 12 karvių. Galbūt vertėjo prašyti europinės paramos didinant bandą bei vykdant atitinkamas direktyvas, tada kaina už superkamą pieną būtų didesnė?
„Mums nereikia paramos – užtenka, kiek turime. Tegu bankai – sau, mes – sau... Geriau neturėti reikalų su bankais, – kodėl nesiryžo didinti bandos bei modernizuoti ūkio, aiškina N. Aniulienė, pridurdama dar vieną aplinkybę. – Ūkis registruotas mamos vardu.“
Pasak moters, rizikuoti imant paskolą ūkiui plėsti, modernizuoti daugiausia būdinga jauniems žmonėms. Bet kad ūkis mažas, tai nereiškia, kad būtina diskriminuoti – už pieną mokėti mažiau nei stambaus ūkio savininkui, įsitikinęs Nijolės vyras Mindaugas.
Gyvulys nekaltas
M. Aniuliui sunku susitaikyti su žmonos delsimu atsisakyti ūkio: „Pikta. Pieną parduodi už dyką, o dirbti reikia. Karvėms juk nepasakysi: „Jūsų nešersiu, nes neapsimoka.“
Kaimiečio žodis niekam nerūpi
V. Gaižauskienei apmaudu ir dėl menkos pensijos – 660 litų: „Be proto sunkiai kolūkyje dirbau – ir šieną kroviau, ir ravėjau, užtai dabar dvilinka einu. Kol dvi pensijos buvo – mano ir vyro, dar galėjai gyventi, o kai vyras mirė – per pusę pragyvenimas skilo. Anuomet viskas pigiau buvo. Kepaliukas duonos 20 kapeikų kainavo. Dar gerai, kad pastogę turiu.“
Argi naujais laikais nėra kuo džiaugtis, tarkime, žodžio laisve? Šį argumentą senolė atremia žaibu: „Kur tą žodį dėti? Kai sėdi kaime, niekas tavo žodžio neklauso.“
Nijolė pateikia vieną tokio neklausymo pavyzdį. Krūvandiškiai negali iš savo kaimo ištrūkti nekirtę kaimyninės Čekiškės seniūnijos, tačiau čia kitas pasaulis – slidūs keliai nebarstomi, nors ši seniūnija priklauso tam pačiam – Kauno – rajonui kaip ir Vilkijos apylinkių seniūnija, kur keliai barstomi.
Nei pirmyn, nei atgal
Šeimos pieną superka „Rokiškio sūris“. Anksčiau įmonė už pieną jiems mokėjo 85 ct/l, 2014 m. pabaigoje – 54 ct/l.
„Dabar, gaudamas 13 euro centų už litrą, tik vietoje trepsi. Daugiau gautum, dar galėtum ką nors daryti, pavyzdžiui, įsigyti pieno šaldymo įrangą. Ketinome ją pirkti, ir staiga, nuo sausio, taip smarkiai sumažino pieno supirkimo kainą...“ – bejėgiškai atsidūsta Nijolė, buvusi Daugėliškių žemės ūkio bendrovės agronomė.
Jos vyras Mindaugas neatsigavęs nuo žinios, kad nusižudė dar vienas šalies gyventojas: „Kas darosi Lietuvoje – žudosi mokiniai, net policininkai! O jei dar karas?..“
Žmogus iš visų pusių įvarytas į kampą
Viena iš priežasčių, kodėl mūsų šalies žmonės nervingi, praradę viltį gyventi, M. Aniulis laiko kaitaliojimą: „Didžiausia nesąmonė kaitalioti laiką! Dėl to stresą patiria ir žmogus, ir gyvulys. Užtrunka, kol pripranti prie pasikeitusio laiko. Kol nepripranti, sunku valanda anksčiau keltis – galva sunki, lyg svaigtų. Ypač vaikai suirzę, kai priversti anksčiau keltis nei organizmas įpratęs. Ir gyvuliui kančia, kai jį, įpratusį ilsėtis dar valandą, keli.“
Pasak Mindaugo, neviltin varo ir pensinio amžiaus ilginimas: „Taip daroma, kad nereikėtų žmonėms mokėti pensijų. Kas Lietuvoje išeina į pensiją, pagyvena dvejus trejus metus ir miršta, ypač vyrai.“
Džiaugsmo šaltiniai
Paklausti, kuo pasidžiaugiantys, sako, jog vienas kitu, kaimynais, apskritai Krūvandais. Kaimelis – gražios gamtos, garbios praeities, jo žmonės darbštūs, kultūringi, padeda vieni kitiems.
Didžiausias džiaugsmas N. ir M. Aniuliams ir V. Gaižauskienei – kai iš Kauno grįžta studentės: Aleksandro Stulginskio universiteto ketvirtakursė, būsimoji finansininkė Simona bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto pirmakursė, būsimoji akušerė Judita.
„Nėra savaitgalio, kad dukros neparvažiuotų namo, – džiaugiasi studenčių mama Nijolė. - Kai mergaičių nėra, vaikštai iš kampo į kampą – trūksta kažin ko... Didžiulis džiaugsmas, kai jos grįžta“, – neslepia ir tėtis Mindaugas.
Gyvulį privalai mylėti
Šeima valdo 12 ha, nuomoja 7 ha. Ūkis registruotas 2005 m. „Pradėjome nuo keturių karvių, – pasakoja N. Aniulienė. – Gyvuliams užauginame mišinio (vikių, žirnių, miežių, avižų) ir kvietrugių, žieminių kviečių. Grūdus karvėms duodame traiškytus. Tokius geriau pasisavina. Kas du mėnesius atvažiuoja Marijampolės įmonės atstovai ir sutraiško po 2 tonas grūdus, įmaišydami vitaminų, mineralų, rapsų rupinių, pašarinės kreidos. Ne tik žmogus nori skaniai pavalgyti – ir gyvuliai. Stengiamės, kad jiems gerai būtų – sotu, švaru. Seni žmonės – ir mano tėvelis – visai kitaip nei jauni augino gyvulius: apglostydavo, pašnekindavo juos. O dabar – greitai, greitai... Ateina į tvartą ir išbėga.“
M. Aniulis apibendrina: „Jei turi gyvulių, privalai juos mylėti.“
Tėviškė nevilioja dukrų
Nijolė didžiuojasi savo vyru: „Tikras šeimos galva. Atsikėlęs anksčiau už mane, pašildo vandenį melžimo įrangai išplauti, pasikinko arklį. Išgėrę kavos, einame melžti karvių.“
Kiekvieną rytą Mindaugas išmėžia karvių tvartą. Mėšlą išveža arkliuku. Sutuoktiniai ištrūksta į koncertus, kultūros renginius Kaune, Čekiškėje, Liučiūnuose. „Tada karves anksčiau pasimelžiame. Gaila, kad renginiai prasideda 18 val., kai mums didžiausias darbymetis, o ne 19 val.“, – apgailestauja N. Aniulienė.
Nei džiaugiasi, nei liūdi, kad dukros nežada Krūvanduose gyventi. Galbūt jos į užsienį spruks?
„Niekas ten jų specialybe nepatikės. Kas pirmieji išvažiavo, tie įsitvirtino“, – pastebi V. Gaižauskienė.
Ji 30 metų prižiūri Krūvandų koplytėlę, pastatytą 1663 m. Kadaise kaimo upelis krauju sruvo, kai švedai su vietos gyventojais kovėsi. Iš čia vietovės vardas – Krūvandai (kruvinas vanduo).
