Besimokydamas Kauno medicinos akademijoje, Šarūnas Kasmauskas nė nepagalvojo, kad kažkada bus vadinamas ūkininku. Tokia mintis nešovė į galvą ir Šarūno bendrakursei Astai, slapčiomis svajojusiai ištekėti už palangiškio. Ši jos svajonė išsipildė – dar besimokydama Asta tapo Kasmauskiene ir baigusi mokslus apsigyveno pajūryje. Viena po kitos gimė dukros, puikiai klostėsi Šarūno karjera – baigęs mokslus, jis, neturėdamas jokios patirties, tapo Lietuvos karinio laivyno Medicinos tarnybos viršininku. Tačiau žemaičiui to buvo maža.

Sapnas, virtęs tikrove

Kai Asta ir Šarūnas Kasmauskai pirko žemę tarp Šventosios ir Darbėnų esančiame Mažučių kaime, jiems kirbėjo mintis čia pastatyti senelių namus. Tačiau Šarūnas jau tada žinojo, kad nori kitko. Jis susapnavo japonišką sodą. Greitai atsirado žmonių, padėjusių svajonę įgyvendinti. Šarūnas susipažino su dvejus metus Japonijoje sodininkystės besimokiusiu Roku Vaičiumi. Gavęs pusę amžiaus japoniškus sodus kuriančio Mokytoju pagarbiai vadinamo Hajimė Vatanabės adresą, Š.Kasmauskas išsiuntė į Tokiją laišką. Greito atsakymo nesitikėjęs Šarūnas labai nustebo, kad jau po dviejų savaičių Mokytojas ir kiti japoniškų sodų kūrėjai atvažiavo į Lietuvą. Matyt, lietuvis sugebėjo užkrėsti japonus savo entuziazmu, nes po mėnesio buvo parengtas ir parko projektas.

Žemaitis nelenkia galvos

„Šarūnas nė vienai sekundei nesuabejojo projekto sėkme“, – tvirtina Asta. Ji mano, kad vyro drąsa skatina nenuleisti rankų ir kitų, tų, kurie ilgai nesiryžta kažko imtis. Šarūnui jos nepritrūko ir tuomet, kai iškart po studijų teko organizuoti Karinio laivyno Medicinos tarnybos darbą. „Galvojau: jei manimi pasitiki, tai susitvarkysiu“, – sako jis. „Tu visada tvirtinai, kad be rizikos nieko neįmanoma pasiekti“, – įsiterpia Asta ir priduria, kad Šarūnas yra apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu. „Tuo svarbiu Lietuvai metu buvome parlamente drauge su kitais Medicinos akademijos studentais, steigėme medicinos punktą, – prisimena Šarūnas. – Stresų ir įtampos pakako“. Įtampos pakanka ir dabar, kai tenka ieškoti lėšų – juk projekto neremia nei Europos fondai, nei valdžios institucijos. „Esu žemaitis ir nenoriu lenkti galvos“, – sako Šarūnas.

Gydytoja tapo ūkininke

„Jis mane ūkininke padarė“, – juokiasi Asta, dirbanti gydytoja kosmetologe. Mat tam, kad galėtų įsigyti žemės ir padėtų Šarūnui, Asta baigė Kretingos žemės ūkio mokyklą. Ko gero, mokyklos vadovybė gerokai nustebo, kai paklausta, ką baigusi, Asta įteikė jiems Medicinos akademijos diplomą. Matyt, priėmimo komisija būtų nustebusi ir tuomet, jeigu Asta būtų pateikusi tik mokyklos baigimo atestatą – juk jame puikavosi vien labai geri įvertinimai. Aukso medalininkei žemės ūkio mokslai nebuvo visiška naujovė – Žiežmariuose gyvenusi mergina jau mokykloje išmoko vairuoti traktorių. „Aš kaimietę paėmiau. Nuo arklo“, – juokaudavo Šarūnas. Tačiau kažin ar Asta jaustųsi savo vietoje, jei iš tiesų būtų tapusi ūkininke – ji prisipažįsta, kad Kretingoje stropiai konspektavo paskaitas, tačiau suprato ne viską.

Sukasi nuo ryto iki vakaro

Savo žemėje nuo ryto iki vakaro sparčiai sukasi ne tik Šarūnas. Vasarą, kol dar nebuvo prasidėjusios pamokos, čia nuolat leisdavo laiką ir trys poros dukros: Ugnė, Monika ir Eglė. „Kiekviena tėčio sėkmė jas džiugina, dėl kiekvienos nesėkmės jos išgyvena“, – tvirtina Asta. Kai užgriūva ekskursijos, darbo pakanka ne tik dukroms, bet ir Šarūno mamai, Astos broliui Vaidui ir seseriai Dianai. Juk reikia kiekvienam viską aprodyti, papasakoti, kaip parkas atrodys ateityje. Pora tikisi, kad žmonės norės dar daug kartų čia sugrįžti. O lankytojai atvažiuoja ne tik pasidairyt – kas kokį akmenį atveža, kas retesnį augalą padovanoja. Atsiranda ir dirbti norinčių savanorių. Kasmauskai neabejoja, kad šiems žmonėms bus malonu vėliau tai prisiminti.

Anksti kėlęs, visur suspėji

Kasmauskai neįsivaizduoja ramaus poilsio paplūdimyje. Gyvendami Palangoje, jie prie jūros išsiruošia tik pasimaudyti. Pora labai mėgsta keliauti, yra išmaišiusi visą Europą. Geriausios kelionės paprastai būna be jokio išankstinio plano. Jeigu Austrijoje pliaupia lietus, Kasmauskai pasuka Italijon. Rūpi kuo daugiau pamatyti, idėjų pasirankioti. Po darbų pora dar ir šoka, tad drauge su šokių kolektyvu dalyvauja ir konkursuose, ir šventėse. O receptas visur suspėti – paprastas. Pasak Astos, tereikia anksti keltis – diena gerokai pailgėja. Pradėjus dygti grybams, pakanka valandai ištrūkti į parką supančius miškus ir pasijunti pailsėjęs. „Dabar mužikai kantrūs yra“, – žodžiais iš „Tado Blindos“ paaiškina Šarūnas.

Skuba sugrįžti į gamtą

Jų kuriamas didžiausias Europoje japoniškas sodas pavadintas Dainuojančių akmenų slėniu. „Žmonės pavargo nuo triukšmingų akropolių ir Basanavičiaus gatvės, – mąsto Kasmauskai. – Patys išardėm gamtą, o dabar skubame į ją sugrįžti“. Parko kūrėjai apgalvoja kiekvieną detalę. Antai stengiamasi, kad neišsišoktų aštrios akmenų briaunos, kad vyrautų horizontalūs paviršiai. Nors parke dar nečiurlena upeliai, jau dabar medeliai sodinami taip, kad svirtų į tą pusę, kur tekės vanduo. Asta pasakoja net dukras vežusi į mišką pažiūrėti, kaip japonai kasa medžius. „Reikia pamatyti, su kokia meile jie dirba, kaip stengiasi šaknis apsaugoti, – pasakoja ji. – Kai iškasa duobutę, išsyk ją užlygina. Jie viską palieka taip, kaip rado“. Kasmauskus žavi ir japonų darbo stilius: „Atrodo, kad jie niekur neskuba, bet visur suspėja. O mes bėgam bėgam, bet sustoti nemokam“.

Ramybė, bet ne monotonija

Kasmauskai mano, kad iš japonų galima pasimokyti ir gebėjimo kurti šiltus, draugiškus santykius. Jie neskirsto žmonių į viršininkus ir pavaldinius. Mokytojas pats į rankas ima kastuvą, apžiūri kiekvieną dedamą akmenį, sėda į ekskavatorių ar buldozerį. Nors japonai įpratę valgyti laiku, Mokytojui kažkur užtrukus, niekas nesėda prie stalo.

Harmonijos siekiantys parko kūrėjai nori, kad jų išsiilgta ramybė netaptų monotonijos sinonimu. „Šis projektas nebus statiškas, – pasakoja Šarūnas. – Akį džiugins spalvų žaismas, dinamikos suteiks tekantis vanduo“. Parkas primins nuolat besikeičiantį gyvenimą. Pavasarį į parką atkeliavo apie porą tūkstančių japoniškų augalų, po metų atkeliaus dar apie 15 tūkstančių. Drauge su jais žaliuos ir mūsų krašto medžiai: beržai, ąžuolai, klevai, šermukšniai, eglės, pušys. Šiuo metu parke dirbantis japonas H.Vatanabė yra pasakęs, kad šis projektas – tarsi duoklė Žemei motinai. „O mes kartais nesugebame įvertinti to, ką turime“, – pastebi Asta.