Vakar visame pasaulyje buvo minima Vandens diena. Prognozuojama, kad iki 2025 m. vandens suvartojimas išsivysčiusiose šalyse išaugs 18 proc., o besivystančiose – net 50 proc. O kaip atrodome mes Lietuvoje?
Mūsų valstybės strategijoje numatyta net 95 proc. šalies gyventojų būstų iki 2015 m. aprūpinti kokybišku viešuoju vandens tiekimu ir užtikrinti nuotekų surinkimą.
Tai reikštų, kad ir mažiausiuose atokiuose kaimuose bus galima griauti lauko tualetus, šachtinius šulinius palikti vien daržams laistyti, o namuose visi turėsime dušus, vonias ir nesirūpinsime dėl nuotekų. Tačiau savivaldybių vandens tiekėjai ir seniūnijos tuo abejoja, o Valstybės kontrolė paskelbė, kad įgyvendinti skelbiamą siekį nepasirengta.
Atsiliekame nuo europiečių
Europos Sąjungos statistikos agentūros duomenimis, 17,2 proc. Lietuvos gyventojų namuose neturi vidaus tualeto, 15,9 proc. gyvena be vonios ar dušo. Pagal šį rodiklį geriau atrodome tik prieš Rumuniją ir Bulgariją.
Daugiau kaip trečdalis Lietuvos būstų savininkų turi patys sukti galvas, kaip pašalinti nuotekas iš septikų, o vandenį į savo dušus, vonias, kriaukles pumpuoja iš šachtinių šulinių, kurių didžioji dalis užteršti nitritais ir nitratais.
Nuo 2004 m. vandentvarkos plėtrai, nuotekų, geriamojo vandens įrenginiams statyti ir renovuoti skirta 3,7 mlrd. Lt ES ir valstybės paramos. Tačiau, nepaisant valdžios pažadų, greičiausiai daugelis kaimų dar ilgai neturės galimybės gauti viešai tiekiamo vandens ir nuotekų surinkimo paslaugų.
Nepatikimi tinklai
Netoli Kauno esančioje ir apie porą šimtų gyventojų turinčioje Netonių gyvenvietėje žmonės kasa šachtinius šulinius, nes nepasikliauja dažnai gendančiais, nuo kolūkių laikų likusiais vandentiekio įrenginiais ir į privačias rankas patekusiu vandens bokštu. Pasak Kauno rajono valdžios, vandentiekio plėtra šią gyvenvietę pasieks gal tik po 5 metų.
Šalyje yra gausybė tokių gyvenviečių, kurioms vanduo tiekiamas susidėvėjusiais tinklais, o jų savininkais gali būti bet kas.
„Blogai, kad vandens tiekėjai gali dirbti be licencijų, todėl šioje srityje daug netvarkos, neužtikrinama vandens kokybės kontrolė“, – pastebi Valstybės kontrolės 2-ojo audito departamento direktoriaus pavaduotojas Mindaugas Milčiūnas.
Nuotekose mirksta ir daugiabučiai
Kauno rajono Karmėlavos miestelyje nuotekų šulinių galima pamatyti ne tik nuosavų namų valdose, bet ir prie daugiabučių. Vasarą jų kiemuose tvyro nepakenčiamas dvokas. Centralizuoto vandentiekio ir nuotekų plėtra ten turėjo baigtis prieš kelerius metus. Tam buvo numatytos ES lėšos, bet įmonė „Kauno vandenys“ netikėtai pareiškė, kad paramos pinigų pakaks tik miesto projektams. Tik po kelerių metų rajono valdžiai pavyko atnaujinti projektą kartu su kita įmone „Giraitės vandenys“. Gyventojams vėl sugrįžo viltis turėti civilizuotą kanalizaciją ir vandentiekį.
Visgi Kauno rajone situacija dar neblogiausia. Miežiškių (Panevėžio r.) seniūnas Albinas Jacevičius netiki, kad iki 2015 m. pavyks į kone kiekvieną gyvenvietę nutiesti vandentiekio ir nuotekų tinklus. „Mūsų seniūnija aprėpia 80 kaimų, tik dviejose iš keturių didesnių gyvenviečių artimiausiu metu žadama pradėti vandentvarkos darbus, tačiau neįsivaizduoju, kaip aprūpinti viešuoju vandeniu kaimus, kur gyvena po 20–30 žmonių, o jų sodybos išsibarsčiusios toli viena nuo kitos. Tam reikėtų milžiniškų lėšų“, – mano seniūnas.
Tiekėjai irgi abejoja
Savivaldybės įpareigotos parengti bent specialiuosius planus, kuriuose būtų numatyta centralizuoto vandentiekio ir nuotekų tinklų plėtra. Tačiau trečdalis savivaldybių to dar nepadarė. O ir planai tėra gairės. Bendrovės „Molėtų vanduo“ direktorius Algirdas Kavalnis teigė, kad įgyvendinti Molėtų rajono parengtą planą reikėtų 360 mln. Lt. „O visas savivaldybės biudžetas tėra 60 mln. Lt, – kalbėjo jis. – Rajone daug mažų kaimų, tad neįsivaizduoju, kaip plėtra galėtų juos pasiekti.“
Panevėžyje veikiančios įmonės „Aukštaitijos vandenys“ plėtros direktorius Petras Narkevičius irgi abejoja, kad dabartinėmis sąlygomis įmanoma iki 2015 m. aprūpinti daugumą gyventojų centralizuotu vandeniu.
„Panevėžio rajone tik 30 proc. gyventojų gauna vandentiekio vandenį ir tik 20 proc. yra prisijungę prie nuotekų tinklų, – tvirtino direktorius. – Mes daugiausia aptarnaujame miestą, priemiestį, o rajone veikia dvi komunalinės įmonės, kurių pajėgumai užtikrinti kokybiškas paslaugas nėra dideli.“
P.Narkevičiaus nuomone, miesto ir rajono savivaldybės turėtų tartis dėl bendro viešojo vandens tiekėjo steigimo, kad rajono gyventojai neliktų nuošalyje.
Valstybės kontrolė taip pat pastebi, kad nė viena savivaldybė dar nėra parinkusi viešojo vandens tiekėjo. Taip pat dažnai nesilaikoma Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo. „Tačiau Vyriausybės atstovai apskrityse nesiima pakankamų priemonių, kad jis būtų įgyvendinamas, o Aplinkos ministerija pagal savo kompetenciją apsiriboja tik savivaldybių veiklos koordinavimu“, – sakė M.Milčiūnas.
Pažėrė pažadų
Aplinkos ministerija redakciją raštu informavo, kad pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymą ministerijos funkcija tėra koordinuoti savivaldybių darbus. Visgi ministerija optimizmo nestokoja.
„Mūsų apskaičiavimais, kilometras vamzdynų krizės metu kainavo beveik tris kartus mažiau. Anksčiau, 2007–2009 metais, Europos Sąjungos finansinę paramą gavusios savivaldybės gautus pinigus išnaudodavo visus, tai šiandien, esant sumažėjusiai darbų kainai, savivaldybės sutaupo lėšas ir jos perskirstomos rezerviniame sąraše esantiems projektams, – teigiama ministerijos rašte. – Visoms savivaldybėms nustačius vandens paslaugų plėtros kryptis ir patvirtinus specialiuosius planus, kuriuose bus apskaičiuotos realios investicijos, tuomet bus galima pasakyti, kiek Lietuvos mastu reikės papildomai lėšų nustatytam tikslui pasiekti.“
Ministerija tikino, kad žada atsižvelgti į Valstybės kontrolės pastabas ir leisti tiekti vandenį tik licenciją turintiems tiekėjams, taip pat stambinti vandens tiekimo įmones, supaprastinti viešųjų vandens tiekėjų parinkimą.
KOMENTARAI
Ričardas Malinauskas, Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas
Aplinkos ministerijos skelbiamas tikslas 95 proc. gyventojų aprūpinti viešai tiekiamu vandeniu ir to įtvirtinimas įstatymu yra, švelniai tariant, lengvabūdiškas. Taip pat neatsakinga kalbėti, kad tai turės įgyvendinti savivaldybės. Niekas nesiima skaičiuoti, ar tokia plačių užmojų ir brangi plėtra ekonomiškai pakeliama. Teko apie tai kalbėti su ekspertais, mokslininkais. Pasak jų, jei visa vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo plėtros strategija būtų įgyvendinta, kubinis vandens metras kainuotų 30 Lt. Tad žmonėms tiesiog neapsimokės jungtis prie brangių tinklų. Pavyzdžiui, Varėnoje po dalyje miesto įgyvendintos vandentiekio plėtros mokesčio tarifai už vandenį ir nuotekas tapo beveik trigubai didesni nei Druskininkuose, nes nebuvo įvertinta, kiek naujų vartotojų naudosis siūloma paslauga.
Alvydas Žibas, Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslininkas
Centralizuotai tiekiamas vanduo pirmiausia pranašesnis dėl užtikrinamos kokybės. Iš šachtinio šulinio gaunamo vandens taršos parametrai gali dažnai keistis, o žmonės neturi galimybių to nuolat kontroliuoti. Centralizuotas nuotekų surinkimas užtikrina, kad nebus teršiama aplinka, atkrinta rūpestis dėl septikų ištuštinimo. Mažesniuose, atokesniuose kaimuose reikia galvoti apie nedidelius vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo įrenginius, nes tai būtų pigiau nei tiesti ilgas ir brangias trasas. Tačiau ir mažesni įrenginiai yra brangūs, dėl to būtina rasti paramos lėšų, kad gyventojams tai nebūtų finansinė našta.
