Ūkio šeimininkas anksčiau uogas gabendavęs į turgavietes Ukmergėje, Vilniuje, Kaune, dabar kasdien priima pirkėjus savo braškyne. Atvažiuoja šeimos, draugų būreliai, kaimynai. Jie deda ant svarstyklių savo kibirėlius ir eina į laukus. Šeimininkas ar jo pagalbininkai parodo lysves ir laukia sugrįžtančių. Ūkininko ir valgytojų draugystė pasiteisino. Augintojas patenkintas, kad uogas perka, o pirkėjai džiaugiasi prisiskynę šviežių braškių.
Pasitinka Uogautojos skulptūra
Pravažiavus Obelius prasideda Kunigiškių kaimas, kur ir yra ūkininko V. Guzelio braškių valdos. Pasukame nutiestu keliuku tvenkinio link, šalia kurio įrengtas poilsio kampelis, apsodintas gyvatvore, gėlėmis. Suręstas medinis suolas, stovi daili skulptoriaus išdrožta Uogautojos skulptūra. Vienoje rankoje ji laiko pintinę uogų, kitoje – ąsotį vandens. Ta skulptūra – tarsi braškių augintojo ūkio firminis ženklas. Ji matoma nuo pagrindinio kelio, tad uogų skinti susiruošę miestelėnai tikrai nepasiklysta. Nuo skulptūros kelias per braškių plantaciją atveda ligi ūkininko štabo.
Čia stovi vagonėlis, kur galima pailsėti ir padirbėti prie apskaitos dokumentų, apsiprausti ir pavalgyti. Kiek tolėliau lauko pakraštyje ir angaras, kuriame kraunamos surinktos uogos į plastikinius indelius ir dėžes. Indelyje – vienas kilogramas uogų, o dėžutėje – keturios pakuotės. Uogos čia neužsiguli, vežamos parduoti. Tačiau didžiumą derliaus nuskina atvažiavę braškių valgytojai, kurie patys prisiskina uogų.
– Kai tik pradėjau augint braškes, buvo vienas juokas nurinkti tuos kelis hektarus. Bet kai pradėjau plėsti plotus, supratau, kad reikia kviesti žmones skinti braškes. Man tai naudinga, nereikia stovėti turguje. Žmonės irgi patenkinti, patys mato, ką skina ir kaina nesikandžioja, – tokio pardavimo tiesiai iš lauko privalumus vardijo ūkininkas.
Mums besišnekučiuojant atvažiavo keturių asmenų šeima, pasiruošusi darbui. Tuoj pat su kibirais stojo į lysves. Netrukus atvyko dar vienas margas būrelis. Anot šeimininko, jų susidaro kelios dešimtys.
– Man džiaugsmą kelia, kai kasmet atvažiuoja tie patys žmonės. Telefonas birbia nuo gegužės vidurio, klausia, ar galima važiuoti skinti braškių. Šiemet jos sunoko bent porą savaičių vėliau, tad dabar pats jų sunokimo metas, – pasakojo Vladas.
Ūkininko laukuose auga 15 ha uogynų – 12 ha braškių ir 3 ha aviečių.
– Avietynus pamažu naikinu. Neapsimoka auginti, kaip reikiant nedera. Gal žemė netinka. Be to, puola grambuoliai. Kenkėjai nugraužia šaknis. Kėsinasi ir į braškes, bet jas atsodiname kas treji ketveri metai, tad nespėja nugraužti, – sakė ūkininkas, jokiais chemikalais nepurškiantis uogų. Jis stengiasi gerai įdirbti žemę, ją tinkamai patręšti, pamaitinti iki sodinant daigus.
Uogos auga žolėje
Daugiau nei 20 metų Vladas darbavosi kelių statyboje. Jam teko tiesti magistralę Vilnius–Panevėžys. Buvo technikas mechanikas. Gyveno Ukmergės mieste ir uogas pirkdavo turguje. Kai baigėsi kelininko darbai, kito mieste nebeieškojo. Pirko žemės Kunigiškių kaime ir nusprendė auginti braškes. Susipažino su ūkininku iš Kavarsko, tas pamokė, davė sodinukų. Pasodino pirmąjį hektarą. Kitą rudenį jau augino 5 ha, vėliau kasmet plotus plėtė. Iškart prisirpus uogoms ir pradėjo į savo ūkį kviesti žmones skinti braškių. Pasak ūkininko, jo braškynas strategiškai geroje vietoje – patogu iš visų pusių privažiuoti.
Ūkininkas augino ir išmėgino įvairias veisles. Jo dirvožemyje geriausiai dera ‘Honey‘ ir ‘Saliut‘ veislių braškės. Pats įrengė laistymo sistemą, tad nebaisios sausros, uogoms drėgmės pakanka. Ūkininkas prisipažino, kad jam teko pastudijuoti agronomiją. Skaitė apie braškių auginimą. Žemės darbai nebuvo svetimi, mat kilęs iš kaimo, nuo Želvos.
– Esu ir prie geležies, ir prie žemės. Tėvukas buvo kaimo kalvis, žemę dirbo. Tad ir aš tapau mechaniku, o dabar – ir žemdirbiu, – paaiškino savo ištakas.
Per septyniolika metų daug nuveikta auginant braškes. Keleriopai padidėjo auginamų uogienojų plotai. Tik jų priežiūra reikalauja daug kruopštaus rankų darbo. Dauguma darbų atliekama rankomis. Sodina daigus, skina uogas, ravi. Tiesa, uogienojų priežiūrai specialiai pritaikęs žoliapjovę. Ūkininkas braškes augina žolėje, todėl jo uogos trykšta sveikata ir yra švarios, jų nė plauti nereikia.
Sezono metu nuolat darbuojasi dvi moterys. Jos priima atvykėlius skinti uogų, sveria tuščius kibirus, o paskui ir kupinus uogų. Per patį braškių nokimo metą kviečia talkininkus padirbėti. Užsuka ir savo paslaugas siūlantys mokiniai, tik jiems dažnai kantrybės pristinga.
Padeda sūnus Justas
Kartu su tėvu triūsia jauniausias sūnus Justas.
– Galima sakyti, kad šiame braškyne nuo penkerių metų užaugau. Mano vaikystė buvo saldi. Vasaromis visada padėdavau tėvukui. Baigiau šiemet verslo kolegiją, kur studijavau agroverslo vadybą ir prekybą ekologiškais produktais. Tėvo ūkyje atlikau praktiką. Jei anksčiau kračiausi minčių apie darbą kaime, tai dabar rimtai svarstau tokią galimybę. Tiesa, ketinu baigti magistro studijas, greičiausiai neakivaizdiniu būdu. Per tą laiką padirbėsiu, o paskui matysime, – papasakojo Vlado jaunėlis Justas.
Atvažiavo į ūkį padirbėti ne vienas, pasikvietė studijų ir širdies draugę. Vaikinas moka visus darbus dirbti. Pamąsto ir apie perspektyvas paieškoti naujovių. Pasak vaikino, jų dirvožemis netinka avietėms, kurių augina apie tris hektarus. Tad svarsto, ar nebūtų verta pradėti auginti šilauoges.
Tėvas irgi puoselėja svajonę, kad jauniausias sūnus pakeis jį žemės darbuose, bet versti sugrįžti neketina. Sakė, turi pats apsispręsti.
Gyvenimas nestovi vietoje. Vladas nusipirko žemės gabaliuką Obelių kaime, prie gražaus ežeriuko. Ten jau projektuoja sodybą. Pirmiausia iškasė du tvenkinius, ketina žuvis įveisti. Gal kada čia bus kaimo turizmo sodyba? Kodėl ne? Atvažiuos uogų valgytojai pabraškiauti, žvejai mėgėjai pažvejoti, o sūnus galės tėvo darbus pratęsti.
