Miestelio gyventojai juokėsi
“Kolūkio nebeliko, elektros variklių remonto cechas, kuriame dirbau, užsidarė, o mūsų jaunai šeimai reikėjo gyventi. Tuomet dirbti į užsienį dar mažai kas važiavo. Daug jaunų vyrų pasuko į Gariūnus, bet manęs turgaus prekeivio duona niekada netraukė. Kurį laiką dirbau įvairius atsitiktinius darbus. Tokia nestabili padėtis manęs netenkino.
Technikume buvai įgijęs inžinieriaus mechaniko specialybę, nuosavame garaže mėgdavau paremontuoti savo, draugų ir kaimynų automobilius, todėl pagalvojau: kodėl nepabandžius įsteigti savo miestelyje autoserviso?
Kernavė nedidelė, čia vos keli šimtai gyventojų, bet aplink yra daugiau miestelių, kaimų, o artimiausi autoservisai už keliolikos ar keliasdešimties kilometrų – Širvintose, Vilniuje. Nusprendžiau rizikuoti, nors nemažai kernaviškių tada juokėsi iš mano sumanymo ir prognozavo greitą bankrotą”, - šypsosi Valdas, prieš keliolika metų įkūręs savo individualią įmonę.
Aptarnauja kaimo gyventojus
Smulkusis verslininkas darbą pradėjo tuo metu, kai šalyje ėmė sparčiai daugėti iš Vakarų įvežamų naudotų automobilių.
“Anksčiau daugelis važinėjo žiguliais ar moskvičiais, gerai išmanė jų konstrukciją, smulkų remontą kone kiekvienas vairuotojas atlikdavo savame garaže. Kai į Lietuvą ėmė plūsti dešimčių modelių vakarietiški automobiliai, jau retas pajėgė remontuoti automobilį pats. Be to, žmonės mašinų prisipirko daug, kai kurios šeimos – net po kelias. Todėl daugeliui vairuotojų kilo poreikis turėti netoli namų autoservisą. Tiems, kurie turi daug pinigų ir važinėja brangiais naujais automobiliais, tokie maži servisai nerūpi – jie važiuoja į firminius servisus, esančius didmiesčiuose. O kaimo, miestelio gyventojui, važinėjančiam senesne mašina, tačiau nenorinčiam važiuoti į miestą, reikalingas būtent toks autoservisas. Dabar mano autoservisas aptarnauja kokių keturių – penkių aplinkinių seniūnijų gyventojus, ir klientų man tikrai užtenka”, - patenkintas meistras.
Pradžia – kolūkio garažuose
Subyrėjus kolūkiui, Valdas nusipirko kelis traktorių garažo boksus.
“Ten buvo košmariškas vaizdas – garažai apleisti, užversti sena salietra. Teko viską sutvarkyti. Pradėjau dirbti, iš vieno bičiulio skolon gavęs keltuvą, suvirinimo aparatą. Greitai išsipirkau šią įrangą”, - prisimena Valdas.
Pamažu vyras susipirko visus reikalingus įrankius. Darbas po truputį įsivažiavo. Tačiau apskuręs buvusių kolūkio dirbtuvių ir fermų kompleksas, kuriame veikė servisas, buvo nepatraukli vieta. Be to, dirbtuves ne kartą apšvarino ilgapirščiai. Galiausiai Valdas nusprendė pastatyti servisui specialų pastatą savo sodyboje. Taip greta standartinio “alytnamio” išaugo naujas pastatas.
“Į darbą toli eiti nereikia. Ir papietauti pareinu į namus”, - juokiasi Valdas.
“Svarbiausia – tvarkinga buhalterija”
Kai lankėmės kernaviškio servise, čia kaip tik buvo montuojamas naujas keltuvas.
“Esu sudaręs sutartį su vienu iš didžiųjų autoservisų ir autodetalių parduotuvių tinklų. Aš perku iš šio tinklo detales, o man, nuolatiniam klientui, jie teikia tam tikrą paramą. Pavyzdžiui, šį keltuvą pirkau pats, tačiau ženklią dalį sumos padengė partneriai”, - džiaugėsi meistras.
Didžiąją dalį brangesnės įrangos, pavyzdžiui, montavimo, balansavimo stakles, Valdas pirko išsimokėtinai. “Esu pasinaudojęs ir nedidelės apimties negrąžinama paskola, teikiama pradedantiems savo verslą. Nusipirkau naudotas montavimo ir balansavimo stakles. Malonu, kad tokia parama yra”, - džiaugėsi smulkusis verslininkas.
Valdas tikina, kad išgyventi smulkiajam verslininkui nėra taip jau sunku, kaip dažnai teigiama. “Svarbiausia – tvarkinga buhalterija. Vieną kartą esu baustas Mokesčių inspekcijos. Pražiopsojau kažkokį naują nutarimą dėl darbų apskaitos aktų. Nuo to laiko atidžiau seku informaciją apie buhalterinės apskaitos tvarkos pakeitimus”.
Sunku rasti darbuotojų
Mažyčiame servise atliekami svarbiausi remonto darbai. Dažniausiai meistras remontuoja variklius, važiuokles, ne taip noriai imasi taisyti kėbulus.
“Tam reikia daug laiko, o aš dirbu vienas”, - paaiškina meistras. Tačiau tuoj pat priduria: “Būtinai plėsimės. Teks priimti darbuotojų. Noriu atidaryti autodetalių parduotuvę, servise įrengti kompiuterinės diagnostikos stendą”.
Jau šiandien Valdas mielai priimtų į darbą vieną kitą darbuotoją, tačiau išmanančių automechaniko darbą žmonių kaime trūksta.
“Turėjau du praktikantus, kurie mokėsi Ukmergės technologijų ir verslo mokykloje. Vienas iš tų praktikantų teikė daug vilčių. Vaikiną daug ko išmokiau, bet, pajutęs skalsesnę duoną, jis išvažiavo dirbti į Vilnių, vėliau – į Norvegiją. Kiti vyrukai, kurie prašėsi pas mane į darbą, deja, nelabai išmanė, kas yra po variklio dangčiu. Su tokiais daug nenuveiksi”, - apgailestauja Valdas.
“Bus šeimyninis verslas”
Kernaviškis meistras neabejoja, kad ir pats be jokio vargo gautų darbą ne tik sostinėje, bet ir užsienyje. Tačiau vyras nori būti pats sau šeimininkas. “Važiuoti dirbti į Airiją visiškai netraukia. Grįžę tautiečiai, kurie buvo ten atidarę servisus, pasakojo, jog airiai nelabai pasitiki lietuviais meistrais. Ir ko gi važiuoti, jei ir čia darbo sočiai?! Sūnui Arnoldui tuoj sukaks aštuoniolika. Jis nori dirbti servise. Bus šeimyninis verslas”, - optimistiškai į ateitį žvelgia meistras.
