Priemonių arsenalas nuo kiškių
Obelų žievėje yra fermentų, kurie veikia kiškių vislumą. Todėl žvėreliai jaunus medelius gali apgraužti net ankstyvą rudenį ar vėlyvą pavasarį.
Nuo ilgaausių gali apsaugoti ne žemesnės kaip 1,5 m aukščio sandarios metalinio tinklo, medienos ar kitos medžiagos tvoros. Kad kiškiai nepralįstų pro tvoros apačią, tinklą verta apie 20 cm įkasti.
Patikima apsauga – aprišalai. Tinka eglišakės, nendrės, šiaudai, laikraštinis popierius, lentelių grotelės, skydeliai, specialūs plastikiniai tinkleliai.
Be to, kamienus galima nutepti specialių repelentų turinčiu mišiniu ar „Herbacero“ tepalu.
Jei vis dėlto apgraužtų. Žaizdas būtina tuojau pat aptepti, bent jau sodo tepalu, o dar geriau uždėti molio ir karvių mėšlo (lygiomis dalimis) tyrės kompresą. Jis žaizdai ne tik neleidžia išdžiūti, bet ir ją gydo. Tokių savybių turi ir sodo tepalas su pikiu, vandens emulsiniai dažai su 2 proc. sisteminio fungicido priedu. Šios priemonės veiksmingos, jei apgraužta tik žievė. Labiau nukentėjus vaismedžio kamieno kakleliui, medelis gali žūti, joks sodo tepalas nepadės.
Graužikų žala – didesnė
Pelės, pelėnai ir kiti graužikai vaismedžiams pridaro netgi daugiau žalos negu kiškiai. Žiemą jie aktyvesni nei vasarą, nugraužia ne tik jaunų medelių žievę, bet ir brazdą, šaknis. Tokie vaismedžiai atšilus žemei nuvirsta ar lengvai išsirauna.
Pelėnų urveliai 5 cm skersmens, o landos ne statmenos urveliui kaip kurmių, bet įstrižos. Prie landos pelėnai palieka nedidelę nuožulnią žemių krūvelę, rausdami dirvą supurena plokščiomis kiaušinio formos smiltimis. Pelės nepalieka žemių krūvelių, supurena dirvą smulkiomis smiltelėmis. Pelės dauginasi dirvonuojančiuose plotuose, soduose, kur nedirbama žemė. Norint sumažinti kenkėjų populiaciją, reikėtų dažniau pjauti žolę, kad graužikai neturėtų kur slėptis ir taptų lengvu grobiu ežiams, plėšriesiems paukščiams.
Sodybų didesniuose vandens telkiniuose gali apsigyventi vandeniniai pelėnai, netgi bebrai. 3–4 m ilgio vandeninių pelėnų urvai dažnai jungiasi su kurmių požeminiais takais ir sudaro ištisus labirintus. Vandeniniai pelėnai augalų šaknis nugraužia giliau po žeme ir patys požemyje gyvena, tad sunkiau pastebimi.
Bebrai išguldo vaismedžius, net dekoratyvinius spygliuočius. Intensyviai kirsti medžius ima pavasarį, tačiau ir žiemą per ilgesnius atodrėkius sumano pasidarbuoti. Tuomet reikia šauktis medžiotojų pagalbos.
Reguliuoti graužikų skaičių nėra paprasta. Jų kolonijas aptikti nesunku, bet visiškai išnaikinti vis tiek nepavyksta.
Nuodai ir subtilesni metodai
Patikima apsauga nuo graužikų – nuodai. Rugsėjo–lapkričio mėn. apnuodytas jaukas pelių lankomose vietose padėliojamas bent du kartus kas 2–3 sav. Nuodų galima įberti į graužikų iškastus urvelius. Dirbant būtina mūvėti gumines pirštines, kad jaukas neįgautų žmogaus kvapo.
Nuo pelių saugo su žibalu sumaišytos durpės, pelenai, pjuvenos, kukurūzų miltų, cukraus pudros ir gipso (3:2:1) mišinys. Parduotuvėse siūloma įsigyti graužikams naikinti skirtų rodenticidų. Jei sklypas nedidelis, galima iškasti apie 30 cm gylio jaukinimo duobes, į jas pridėti masalo (grūdų, duonos, morkų ir kt.) ir pridengti lentele. Kai graužikai pripranta lankytis, tereikia paspęsti keletą spąstelių.
Pelės aplenkia vietas, kuriose auga mėtos, imperatoriškosios margutės.
Žiemą po atodrėkių žemę po medžiais reikėtų sumindyti. Tai neleis graužikams pasiekti jaunų vaismedžių šaknų kaklelių ir šaknų. Kai kurie sodininkai medelius apsaugo apgaubdami plastikiniais indais perpjautu šonu, jų apačią įsmeigia į žemę.
