„Elementaru, daktare Vatsonai!” - pasakytų garsusis britų detektyvas Šerlokas Holmsas. Kiaušinius reikia sudėti ne į vieną, o į dvi, tris, o dar geriau – į keturias pintines. Tokiu atveju, vienai iš jų nukritus, kitose pintinėse laikomi kiaušiniai liktų sveiki, o iš jų vis dar būtų galima išsikepti ne vieną gardėsį. Kaip sakoma, ir pilvas pilnas, ir musės sveikos.
Siekiant išvengti galimų nemalonumų ateityje ir anaiptol neviliojančios perspektyvos likti prie sudužusių kiaušinių pintinės, Lietuvos energetikos strategija taip pat turėtų remtis laiko patikrinta „pintinių diversifikavimo“ strategija. Deja, šiuo metu Lietuva beveik visus kiaušinius yra sudėjusi į importinę rusišką pintinę, kurios svoris tiesiogiai priklauso nuo importuojamo iškastinio kuro kainų bei Rusijos užsienio prekybos politikos.
Praeitais metais Lietuva importavo net 65 proc. suvartotos elektros energijos, už kurią sumokėjo daugiau kaip vieną milijardą litų. Dar kone vieną milijardą litų Lietuva sumokėjo už importuojamas dujas, kurios yra naudojamos gaminti elektrai Lietuvoje dujomis kūrenamose elektrinėse. Taigi, mainais už elektrą, iš Lietuvos į tolimas Sibiro platybes vien 2011 metais „emigravo” apie 2 milijardai litų. Be to, dėl rekordiškai aukštų dujų kainų, elektros gamyba dujomis kūrenamose elektrinėse šiuo metu nėra konkurencinga, tad Lietuvos gyventojai 2012 metais šiai gamybai paremti turės atseikėti pusės milijardo litų vertės „paramą” per viešuosius interesus atitinkančių paslaugų tarifą (VIAP).
Galima būtų pasiginčyti, ar neefektyvi elektros energijos gamyba ir netiesioginis dujų importo iš Rusijos subsidijavimas šiuo metu yra pats svarbiausias Lietuvos gyventojų interesas, juolab turint omenyje, kad atsinaujinančios energetikos plėtrai šiuo metu yra skiriama kelis kartus mažesnė parama. Apibendrinant galima teigti, kad šiuo metu importinėje rusiškoje pintinėje esantis Lietuvos elektros energijos sektorius kenčia nuo trijų bėdų: yra nekonkurencingas, priklausomas nuo kelių stambių tiekėjų ir naudojantis neekologišką importinį iškastinį kurą.
Visgi reikia pripažinti, kad šiuo metu iš Rusijos importuojamos elektros kaina yra santykinai žema, taigi „importinė rusiška pintinė“ šiuo metu atrodo gana viliojančiai ir traukte traukia lietuviškuosius energetinius kiaušinius. Tačiau istorija mus moko, kad pigus daiktas šiandien nebūtinai bus pigus rytoj, o brangus – nebūtinai toks išliks ir ateityje. Tereikia prisiminti milžinišką dujų kainų šuolį praėjusio tūkstantmečio pabaigoje, kuris užklupo Lietuvą visiškai nepasiruošusią ir lėmė sparčiai išaugusias sąskaitas už šildymą ir elektrą. Lietuvos klaida buvo ta, kad ji visus kiaušinius buvo sudėjusi į importinių rusiškų dujų pintinę ir gyveno viltimi ir tikėjimu, kad dujos ateityje nebrangs.
Tačiau istorinė patirtis rodo, kad šalies energetinė strategija negali remtis viltimi ir tikėjimu dėl vienos ar kitos rūšies energetinių žaliavų kainos didėjimo ar mažėjimo ateityje, nes, kaip pasakytų dainininkas Gytis Paškevičius, „šiam pasauly visko būna“ ir atsimerkęs vieną rytą pamatai, kad „ąžuolais vijokliai virtę, o vijokliais ąžuolai“. Pavyzdžiui, šiuo metu būtų pavojinga nesiimti jokių veiksmų tikintis, kad skalūninių dujų rinkos renesansas stipriai sumažins dujų kainas ateityje, juolab turint omenyje tai, kad tarptautinės organizacijos neprognozuoja didelio dujų kainų Europoje sumažėjimo.
Šiuo metu Lietuva taip pat rizikuoja antrą kartą užlipti ant to paties grėblio jei nesiims laiku atliekamų veiksmų pertvarkant elektros ūkį. Siekiant išvengti nemalonių siurprizų ateityje, Lietuva turėtų diversifikuoti savo kiaušinių portfelį ir bent dalį kiaušinių perdėti iš importinės Rusiškos pintinės į kitas pintines.
Lietuvos nacionalinėje energetikos strategijoje numatyta, kad Lietuva 2020 metais elektros energijos „kiaušinius” galės dėti į keturias daugmaž vienodo dydžio pintines: atsinaujinančių energijos išteklių pintinę, branduolinės energetikos pintinę, importo iš Rusijos pintinę ir importo iš Europos Sąjungos pintinę. Tai leis padidinti konkurencingumą ir skaidrumą elektros rinkoje, pagerins Lietuvos prekybos balansą dėl sumažėjusios elektros importo apimties bei sumažins priklausomybę nuo iškastinio kuro kainų svyravimų.
Tačiau šiems tikslams pasiekti yra svarbu pabaigti strateginius projektus. Pirma, nutiesti elektros jungtis - „Nordbalt“, sujungsiančią Lietuvą ir Švediją, ir „Estlink 2”, sujungsiančią Estiją ir Suomiją. Jos padidins skaidrumą ir konkurenciją Lietuvos elektros rinkoje bei atvers platesnes galimybes Lietuvos įmonėms bei gyventojams pasirinkti pigiausią elektros energijos tiekėją. Antra, skatinti vietinių atsinaujinančių energijos išteklių dalį elektros gamyboje taip sumažinant priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro kainų svyravimų ir skatinant užimtumą ir ekonomikos augimą Lietuvoje. Ir galiausiai, pastatyti branduolinę jėgainę, kuri sumažintų priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro kainų svyravimų ir užtikrintų vietinių pajėgumų paklausą.
Savaime suprantama, vardan energetinio saugumo būtų neprotinga aukoti efektyvumą – sutikime, jog būtų keistoka, jei Lietuva pradėtų auginti bananus, norėdama apsidrausti nuo galimo bananų importo sutrikimo. Tačiau atsinaujinanti energetika, nors šiuo metu ir gaminanti kiek brangesnę negu rinkos kaina elektrą, padės sumažinti energijos kainų svyravimus ateityje ir sumažins priklausomybę nuo importo. Be to, elektros gamybos plėtra iš atsinaujinančių vietinių išteklių padės sukurti naujų darbo vietų ir teigiamai prisidės prie šalies ekonomikos augimo.
Analogiškai, tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, branduoline energija šiuo metu yra viena iš pigiausių energijos rūšių Europoje, tad jei nenutiks drastiškų elektros rinkos pokyčių, galime pagrįstai tikėtis, kad branduolinėje jėgainėje pagaminta elektra ne tik darys teigiamą poveikį Lietuvos ekonomikai sumažindama priklausomybę nuo importo, kurdama darbo vietas, pritraukdama rekordinį kiekį užsienio investicijų bei padidindama valstybės biudžetą tačiau ir gamins elektrą rinkoje konkurencinga kaina.
Bet kuriuo atveju, kaina už nepriklausomą energetiką būtų mažesnė negu šiuo metu mokama 500 milijonų litų „parama“ importinėmis dujomis kūrenamoms elektrinėms. Per dešimt metų vien tik šios paramos mes sumokėsime 5 milijardus litų – o tai yra lygiai tiek, kiek kainuos planuojama branduolinė jėgainė.
Kita alternatyva yra nieko negaminti ir visiškai atsiduoti į importo rankas, tačiau kur reikės ieškoti kaltų, jei Rusija pakels importuojamų dujų ir elektros kainas ir visi „importinėje rusiškų dujų pintinėje“ esantys kiaušiniai suduš? Be to, nereikia pamiršti ir to, kad elektros energijos importas blogina Lietuvos prekybos balansą ir verčia mus skolintis, kad apmokėtume sąskaitas už elektrą. O kuo visa tai gali baigtis mes nesunkiai galime pamatyti stebėdami šiuo metu vykstančius įvykius Graikijoje. Beje, Europa pagrasino Graikijai sustabdysianti finansinę paramą, jei ši nesilaikys sutartos taupymo strategijos, o kokios grėsmės laukia Lietuvos, jei ši nesilaikys energetinės strategijos – parodys laikas.