Būtina nepriklausomybė
Šiuo metu kompanija „Gazprom“ dujas Lietuvai parduoda už didžiausią kainą tarp visų Europos Sąjungos valstybių. Beje, reguliariai vis kylančią. Štai balandį dujos kainavo 1482 Lt už toną naftos ekvivalento (tne). O gegužės mėnesį Lietuvos šilumos tiekimo įmonės už gamtines dujas mokėjo net 116 litų daugiau – 1598 Lt už tne su transportavimo mokesčiu. Taigi baigiantis šildymo sezonui šilumos kaina siekė 24 ct už kWh, prognozuojama, kad šią žiemą ji šoktels iki 30 ct už kWh.
Lietuva už dujas vieninteliam tiekėjui moka ne ekonominę, o politinę kainą. Vienintelė išeitis būtų atgauti kiek įmanoma didesnę nepriklausomybę ir sumažinti sunaudojamų dujų kiekį.
Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) prezidentas Vytautas Stasiūnas kol kas mato tik dvi realias galimybes, kaip sumažinti gyventojų mokesčius už šilumą. Pirmiausia, vietoj brangaus importuojamo iškastinio kuro (gamtinių dujų ir naftos produktų) pastatus šildyti daug pigesniu vietiniu biokuru. Kol kas atsinaujinantys energijos ištekliai Lietuvoje sudaro tik 19,3 proc. viso kuro. Norint sumažinti energetinę priklausomybę siekiama, kad jis sudarytų bent trigubai daugiau. Šiuo metu didžiąją dalį biokuro sudaro medienos atliekos. Kol kas Lietuvoje pereiti prie biokuro sudėtinga, nes: brangiai kainuoja įrenginių pakeitimas ir gyventojai priešinasi dėl galimos aplinkos taršos.
Šildymą atpigina renovacija
Antra išeitis – atnaujinti (modernizuoti) daugiabučius gyvenamuosius namus pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programą.
„Apskaičiuota, jog, modernizavus daugiabutį gyvenamąjį namą ir šildant jį vietiniu biokuru, vieno buto gyventojai už šilumą per mėnesį mokėtų maždaug nuo 110 iki 360 litų. Būtent tiek dabar moka naujai pastatytų ir atnaujintų Lietuvos daugiabučių gyvenamųjų namų gyventojai“, – tikina
V. Stasiūnas ir pateikia pavyzdį, kad už tokio pat ploto butus mokama skirtingai.
„Naujos statybos ir kokybiški daugiabučiai suvartoja mažiausiai šilumos, taigi 60 kv. m ploto buto šildymas per mėnesį jiems kainuoja 144 Lt. Tačiau tokių namų Lietuvoje iš viso tėra apie 4,6 proc. Kur kas daugiau šilumos suvartoja senos statybos nerenovuotų namų butai. Pernai jų gyventojai mokėjo 360 Lt per mėnesį. Tokių butų šalyje turime net 55,7 proc. O 22,4 proc. sudaro senos statybos, labai prastos šiluminės izoliacijos namai. Jų gyventojai už tokio pat ploto butą mokėjo net 504 Lt. Taigi, iš viso Lietuvoje turime net 78,1 proc. šilumą eikvojančių butų“, – pastebi LŠTA prezidentas.
Dalis gyventojų, siekdami gauti mažesnes sąskaitas už šildymą, skuba įsivesti autonominį dujinį šildymą. Tačiau V. Stasiūnas abejoja, ar esant tokiai dujų kainai jiems pavyks sutaupyti. Nebent namas yra ypač geros šiluminės izoliacijos, o gyventojai šildosi tik minimaliai.
Rizika pasiteisino
Kauno miesto Kovo 11-osios gatvės 118 namo pirmininkė Elvyra Anelė Valiukaitė gyventojus paskatino renovuoti namą dar 2006-aisiais. Daugiau negu pusės žmonių ilgai įtikinėti nereikėjo. Tačiau kita dalis atkakliai priešinosi. Pagrindiniai argumentai – per brangu, jeigu tiek metų išstovėjo, tai galima ir toliau gyventi nerenovuotame.
Vis dėlto po ilgų diskusijų buvo nuspręsta daugiabutį atnaujinti. Pirmininkė pastebėjo – kainos už šildymą, palyginti su kitų nerenovuotų namų tokio pat ploto butais, tikrai sumažėjo.
„Už dviejų kambarių butą šalčiausiu laikotarpiu pernai gyventojai mokėjo 162 litų. O už tokį pat nerenovuotą butą – apie 300 litų, – sako E. Valiukaitė ir skaičiuoja: – Vienam butui renovacija vidutiniškai kainavo apie 5500 tūkst. litų, viso namo paskola nesiekė nė pusės milijono. Namą atnaujinome pigiomis medžiagomis: struktūriniu tinku, namo galus dengėme profiliuota skarda. Tarp kitko, socialiai remtiniems gyventojams renovacija nekainavo nė cento. Valstybė apmoka viską: ir paskolą, ir procentus.“
Pirmininkės negąsdina šiais metais brangsianti šiluma. Žinoma, ši žinia nebuvo maloni, bet dėl to kaunietė neketina pradėti taupyti jau vasarą.
Ruošiasi visus metus
Vilnietis Edmundas Vaitkus abejoja, ar mūsų šalies žmonės, įpratę į problemas reaguoti tik tada, kai su jomis susiduria, suskubs šilumos brangimui ruoštis iš anksto. Gyvendamas nerenovuoto namo trijų kambarių bute jis neketina atidėti atostogų.
„Esu pasirinkęs planą „Pastovus sutartinis mokėjimas“, pagal kurį kiekvieną mėnesį reguliariai už šildymą ir karštą vandenį moku po 208 litų. Manau, man taip labiau apsimoka. Žiemą negaunu šokiruojančios sąskaitos. O žinodamas, kiek tiksliai pinigų kas mėnesį turiu paskirti šildymui, galiu lengviau planuoti savo atostogas bei pramogas“, – pastebi E. Vaitkus.
Bene mažiausiai už šildymą šalyje moka Ignalinos, Molėtų, Tauragės, Širvintų, Kelmės, Raseinių, Varėnos, Šilalės, Švenčionių, Birštono, Mažeikių, Utenos gyventojai, mat būtent šiuose miestuose biokuro dalis viso kuro balanse sudaro nuo 50 iki 100 proc.
Širvintiškė renginių režisierė Birutė Šinkūnaitė patvirtina, kad tikrai už butą moka gerokai mažiau negu kituose miestuose.
„Vasarą šildymui netaupau. Nors ir nemalonu, kad šildymas brangsta, bet dėl to nepanikuoju. Net jeigu už šildymą mokėtume lygiai tiek pat, kiek kiti miestai, ar net brangiau, atostogų tikrai neatsisakyčiau. Manau, atostogauti būtina. Jų atsisakius, kažin ar daug sutaupoma. Juk tinkamai nepailsėjus prasideda sveikatos problemos, nukenčia darbas, taigi gali būti, kad sumokėjus už gydymą bei vaistus paaiškės, jog taupyti atsisakant atostogų pernelyg brangu“, – svarsto B. Šinkūnaitė.
