Biokuro birža startavo šių metų pradžioje, jau esant nusistovėjusiems dvišaliams santykiams tarp rinkos dalyvių – šilumos tiekimo įmonių ir biokuro gamintojų. Už nenutrūkstamą ir saugų šilumos tiekimą atsakingi tiekėjai kelia griežtus reikalavimus biokuro sudėčiai, kokybei, pristatymui ir rezervavimui. Ilgalaikiai (kelerių metų) biokuro įsigijimo kontraktai užtikrina biokuro gamybos, logistikos infrastuktūros plėtrą ir naujų, biokurą naudojančių, gamybos šaltinių statybą pasinaudojant finansinių institucijų kredito linijomis.
Faktas, kad įpareigojimai biokurą pirkti biržoje priimti įstatyminiu lygmeniu, sufleruoja, kad ši prekyvietė yra svetimkūnis. Tai – valdžios ambicijų išraiška, bet ne objektyvus rinkos poreikis. Priminsiu, kad šiemet šilumos tiekėjai biržoje privalo įsigyti 10 procentų, 2015 metais – 30 procentų, o nuo 2016-ųjų – 50 proc. viso suvartojamo biokuro.
Šiandien biokuro biržos veiklą galime prilyginti internetinių pažinčių portalui, turinčiam specialių įpareigojimų sistemą. Įprasta, kad pažinčių svetainėse susipažinusių porų santykiai toli gražu ne visuomet nuveda iki altoriaus. Vestuvėmis besibaigiančių virtualių pažinčių procentas – menkas. Tokie portalai suteikia pirminės atrankos paslaugą, bet neįpareigoja porų įforminti santykius teisiškai, o tuo labiau neužkerta kelio poroms susirasti vienas kitą kitais būdais.
Gi biokuro birža visų rinkos dalyvių atžvilgiu dabar yra įpareigojančio pažinčių portalo vaidmenyje. Čia poros privalomai sutuokiamos, o po to jau žinokitės – jei netinka, skirkitės per teismus.
Šiuo metu šis valstybinis kūrinys neatitinka nė vieno klasikinės energijos resursų biržos požymio, būdingo elektros ar dujų prekyvietėms. Būtent į energijos resursų biržų, o ne į grūdų, metalų ar cukraus prekyviečių standartus turi orientuotis biokuro rinka. Biokuro, kaip ir dujų ar elektros, rinkos yra strateginės reikšmės. Pagrindiniai tokių prekyviečių požymiai: sandorių anonimiškumas, centralizuotas atsiskaitymas ir vieninga kaina.
Sandorių anonimiškumo modelis turi užtikrinti, kad nei pardavėjas, nei pirkėjas vienas kito nematytų. Abiems pusėms teturi būti žinoma, ar pavyko biržoje parduoti bei nupirkti norimą kiekį už norimą kainą.
Kadangi biokuro rinkoje nėra išspręsta vieningo transportavimo problema, pardavėjas, teikdamas pavedimą parduoti biržoje, privalo pateikti ir informaciją apie transportavimo įkainius. Prekybos sistema įvertina atstumus nuo pardavėjo iki pirkėjų ir paskaičiuoja galutinę biokuro kainą visiems galimiems pirkėjams.
Pardavėjas, žinodamas savo pateiktame pavedime nurodytą biokuro kainą bei pateiktus transporto įkainius, nesunkiai gali (pagal atstumus iki konkretaus pirkėjo) identifikuoti kiekvieną pirkėją biržoje, kuriam buvo pateikti pardavėjo pavedimai parduoti.
Taigi, net pirminėje pavedimų pateikimo stadijoje biokuro birža neužtikrina anonimiškumo. O vėliau, kuomet sandoriai yra patvirtinami, biokuro birža vienai sandorio šaliai atskleidžia kitą. Akivaizdu, kad vienas iš pagrindinių biržos uždavinių – užtikrinti sandorių anonimiškumą – nėra vykdomas.
Centralizuoto atsiskaitymo modelis turi užtikrinti, kad ir pirkėjai, ir pardavėjai už sandorius biržoje atsiskaitytų per biržos operatorių. Pirkėjas, gavęs patvirtinimą apie biržoje nupirktus kiekius ir kainas, per biržos operatoriaus nustatytą laiką ir pateiktą sąskaitą sumoka už įsigytą produktą.
Pardavėjas, gavęs patvirtinimą apie biržoje parduotus kiekius ir kainas, per biržos operatoriaus nustatytą laiką pateikia biržos operatoriui sąskaitą apmokėti ir gauna lėšas už parduotą produktą. Įprasta, kad atsiskaitoma per kelias dienas nuo sandorio patvirtinimo dienos. Nei produkto vartotojui žinomas gamintojas, nei pastarajam – vartotojas.
Kokia situacija lietuviškoje biokuro biržoje? Biokuro biržos operatoriui patvirtinus sandorius, atskleidžiami pirkėjas ir pardavėjas, kurie pasirašo dvišalę sutartį pagal biržos operatoriaus nurodytas standartines sąlygas. Toliau visi santykiai dėl biokuro kokybės nustatymo, transportavimo, priėmimo, sąskaitų pateikimo ir apmokėjimo yra pirkėjo ir pardavėjo reikalas. Taigi, biokuro birža neužtikrina ir centralizuoto atsiskaitymo.
Vieningos kainos modelis nurodo, kad vienoje rinkoje vienu metu turi būti suformuota visiems rinkos dalyviams vienoda kaina. Gi biokuro biržoje prekyba organizuojama vienpusio aukciono principu, t.y. kiekviename pirkimo taške vykdomas atskiras aukcionas. Tai reiškia, kad priklausomai nuo to, kiek kiekvieno aukciono vykdymo metu yra pirkėjų, tiek bus ir biokuro kainų.
Akivaizdu, kad šiandienes biokuro biržos problemas lemia objektyvios priežastys. Nesant vieningos produkto kokybės užtikrinimo, transportavimo, rezervavimo ir balanso užtikrinimo sistemos, biržai keliamų uždavinių (anonimiškumas, centralizuotas atsiskaitymas, vieninga kaina) iš principo neįmanoma įvykdyti.
Vieninga transportavimo sistema turėtų užtikrinti tą pačią transportavimo kainą visiems biokuro pirkėjams, nepriklausomai nuo jų geografinės padėties, nei nuo gamintojo ir jo lokacijos. Šis elektros ir dujų sektoriuose taikomas transportavimo kainodaros metodas yra vadinamas pašto ženklo principu. Tik esant vieningam transportavimo tarifui, paremtam pašto ženklo principu, birža gali užtikrinti vieningą produkto kainą.
Vieninga produkto kokybės sistema turėtų užtikrinti, kad pagamintas produktas atitiktų keliamus kokybės reikalavimus, kurie įforminami kokybės sertifikatais. Šie patvirtintų, kad prekės kokybės nebereikia atskirai tikrinti vartotojui. Esant vieningai kokybės užtikrinimo sistemai taptų nebesvarbu, kas ir kur tą produktą pagamino. Tai leistų užtikrinti pirkėjų ir pardavėjų anonimiškumą biržoje.
Vieningo rezervavimo ir prekybos bei gamybos–vartojimo balanso sistema užtikrintų, kad produktas visada, esant bet kokioms sąlygoms, būtų pristatytas vartotojui norimu metu ir norima apimtimi, nesvarbu, ar biržoje sudaryto sandorio šalis (pardavėjas) pagamino šį produktą ar ne. Gamybos sutrikimo atveju būtų panaudojamas kitų gamintojų potencialas – vartotojas galėtų būti tikras, kad įsigytą prekę gaus laiku. Taip organizuota sistema leistų užtikrinti centralizuotą atsiskaitymą biržoje.
Nereikia būti energetiku, kad taptų aišku, kad dirbtinai sukurta biokuro birža šiandien apsunkina biokuro pirkėjų ir pardavėjų santykius, stabdo darnią biokuro rinkos plėtrą.
Visų pirma, pirkėjas, biržoje įsigijęs biokurą iš nežinomo tiekėjo, nėra tikras, ar jis bus pristatytas – birža nesuteikia jokių garantijų. Įsigijęs biokurą iš kelių tiekėjų biržoje, pirkėjas turi atlikti kiekvieno tiekėjo atvežto kuro kokybės patikrą – kuro kokybės patikros kaštai išauga keleriopai.
Didelėms šilumos tiekimo įmonėms aktualu tiksliai reguliuoti atvežamo biokuro srautus. Biržoje įsigijus kurą iš kelių tiekėjų, atsiranda tikimybė, kad biokuras bus pristatytas tuo pačiu metu. Šiai problemai spręsti reikia papildomos kompetencijos ir žmogiškųjų išteklių, o tai didina kaštus.
Maža to, pirkėjui, įsigijusiam kurą biržoje, pačiam reikia ieškoti kuro rezervavimo šaltinių ar alternatyvų. Jei pirkėjas turi pakankamai kuro saugyklų savo teritorijoje, jam didėja rezervinio kuro saugojimo kaštai. Jei pirkėjas neturi pakankamai kuro saugojimo erdvių, jam reikia atskirai ieškoti šios paslaugos tiekėjų.
Biržoje formuojamos skirtingos kainos ne tik skirtingu laikotarpiu, bet ir atskiruose regionuose, todėl įmonėms sunkiau planuoti verslo ateitį. Šilumos tiekėjams biokuro kainos turi įtakos šilumos tarifams, o biokuro gamintojams – jų galimybėms iš anksto planuoti žaliavų užpirkimus, logistikos galias ir kitus verslo aspektus.
Praktika rodo, kad draudimas arba apribojimai pirkti ir parduoti biokurą tiesioginių dvišalių sutarčių pagrindu užkerta ar apriboja galimybę darniai biokuro gamybos verslo ir biokuro panaudojimo verslo plėtrai. Maža to, apsunkina prieigą prie verslo kreditavimo šaltinių.
Jei biokuro birža apsiribotų prekybos apimtimis iki 10-15 proc. viso biokuro poreikio, o likusios biokuro rinkos segmentų veikla liktų nepakitusi, tai rinkos dalyviai dar „suvirškintų“ tuos nepatogumus. Tačiau didinant prekybos apimtis ir nesprendžiant vieningos infrastruktūros ir kitų svarbiausių šios prekyvietės problemų, birža, kaip svetimkūnis biokuro rinkoje, bus priversta žlugti.
Akivaizdu, kad tiek daug aštrių diskusijų dėl biokuro biržos vietos biokuro rinkoje nekiltų, jei ši prekyvietė nebūtų paremta administracine prievole joje dalyvauti.
Verta prisiminti, kad biržos iniciatoriai savo laiku pagrindine jos kūrimo priežastimi įvardino neva neskaidrius sandorius, paremtus pirkimais tiesioginių sutarčių pagrindu. Jei problema tik ši, ar ne teisingesnis sprendimas – geriau reglamentuoti dvišalių sutarčių sudarymo sąlygas?
Šiuo metu įmonėms, veikiančioms energetikos srityje, galioja tam tikra energijos ir kuro, kurių reikia elektros ir šilumos gamybai, pirkimo tvarka. Paruoškime priedą, nustatantį standartines tokių sutarčių sąlygas pagal skirtingus pirkėjų poreikius ir pardavėjų galimybes.
Pavyzdžiui, galėtų būti sudaryta standartinių sąlygų matrica, įvertinanti reikalavimus produkto kokybei, atsiskaitymams, prievolių įvykdymo užtikrinimui, pristatymui, rezervo užtikrinimui, reikalavimus minimaliam kiekiui ir taip toliau. Tuomet pirkėjai „susikomplektuotų“ savo pirkimo sutarties reikalavimus pasirinkdami tam tikras pozicijas iš siūlomų standartinių sutarčių sąlygų matricos, ir skelbtų pirkimų konkursus biokuro įsigijimams. Tai leistų užkirsti kelią nepagrįstiems įtarimams dėl skelbiamų konkurso skaidrumo ir dalyvių lygiateisiškumo.
Toks žingsnis pareikalautų tik vienkartinio teisės aktų pakeitimo ar papildymo. Nereikėtų jokių papildomų neva saugiklių, nustatančių privalomą prekybą biržoje ar prievolę skaičiuoti biokuro vidutinę kainą, kurios pagrindu pripažįstamos šilumininkų sąnaudos. Taip rinkos dalyviai patys pasirinktų, kuris iš prekybos būdų (birža ar dvišalės sutartys) jiems geresnis ir kokia norimo įsigyti kuro kiekio proporcija. Neabejoju, kad vietos šioje rinkoje atsirastų ir vienam, ir kitam prekybos būdui.
Gi privalomos porų tuoktuvės, kurių siekiama šiandien, žlugimui pasmerks kiekvieną interneto pažinčių svetainę. Nepadės čia nei patrauklus dizainas, nei krūvos pinigų reklamai, nei valdžios ambicija trūks plyš poras nuvesti iki altoriaus.