Rėmėjai, savo ruožtu, mano, kad kvaila kritikuoti vėjo jėgaines dėl efektyvumo, nes juk jas varantis „kuras “ – vėjas – yra nemokamas. Jie taip pat priduria, kad nors dabar vėjo gaminama energija gal ir yra brangesnė už gaminamą naudojant iškastinį kurą, jos gamybos išlaidos sparčiai mažėja, skelbia BBC.
Rėžia akį? Priklauso nuo požiūrio. Naujos kartos vėjo jėgainių technologijos leis užbaigti šią diskusiją visiems laikams, nes vėjo energija taps pigesne, lankstesne ir daugeliu atveju jėgainės „nebegadins“ kraštovaizdžio.
Vėjo greitis
Viena iš paprasčiausių šiuo metu įgyvendinamų idėjų vadinamosios „žiedinės vėjo jėgainės“. Japonijos Kiūšiū universiteto profesorius Yuji'is Ohya vadovauja komandai, kuri projektuoja žiedo formos struktūras vėjo jėgainėms. Toks žiedas suptų jėgainės sparnus ir leistų efektyviau „sugaudyti“ vėją sumažindamas spaudimą ir padidindamas vėjo greitį.
Anot Y. Ohya'jos, tokia žiedinė vėjo jėgainė pagamintų du ar net tris kartus daugiau elektros energijos už tradicinę jėgainę. Be to, ji veiktų tyliau, kas potencialiai leistų tokias jėgaines statyti arčiau gyvenamųjų rajonų.
Dvi didelės žiedinės vėjo jėgainės, pagaminančios po 100KW elektros, jau veikia nuo 2011 metų. Kompaktiškų 1KW-3KW jėgainių projektavimas „yra galutiniame etape prieš pristatant jas visam pasauliui“, sako Y. Ohya. Kitas etapas bus 300KW jėgainės sukūrimas.
Radikalesnę idėją bando JAV kompanija „SheerWind“. JAV energetikos departamento pavedimu dr. Daryoushas Allaei'jus ieško būdu sumažinti tradicinių vėjo jėgainių keliamą triukšmą ir vibraciją, o taip pat efektyviau „sugaudyti“ vėją.
Jis ir jo komanda 2009 metais sumanė suprojektuoti žemesnę vėjo jėgainės sistemą. Sukurta „Invelox“ sistema sugauna vėją, pučianti vos 2 km/h greičiui, ir nukreipia jį piltuvo formos struktūra iki nedidelės turbinos. Ši sistema leidžia sugaudyti silpną vėją ir gali būti pritaikyta beveik visame pasaulyje. Be to, ji yra mažesnė, paprastesnė, pigesnė ir tylesnė nei tradicinės vėjo jėgainės, sakė „SheerWind“ atstovė Carla Scholz.
Skeptikai, savo ruožtu, sako, kad tokios jėgainės veikia mažame paviršiaus plote ir yra per žemos. Tačiau minėta bendrovė teigia, kad „Invelox“ sistemos sugeneruojama elektros energija yra beveik tris kartus pigesnė už tradicinių vėjo jėgainių pagaminamą elektrą.
Aukštai danguje
Tuo metu, kai vienos kompanijos koncentruojasi į žemę, kitos savo akis kreipia į dangų. Dr. G. Edge'as sako, kad „yra daug naudingiau kilti į viršų“, kur vėjas yra stipresnis ir pastovesnis. Pavyzdžiui, Turino politechnikos universiteto mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad 800 metų aukštyje vėjo greitis yra dvigubai didesnis nei dešimties metrų aukštyje ir tai leidžia pagaminti 10 kartų daugiau energijos.
Siekdama tuo pasinaudoti Vokietijos kompanija „EnerKite“ išbando į aitvarus panašias „skraidančias jėgaines“. Šios bendrovės specialistai iš anglies pluošto pagamino sparną, kuris „yra valdomas taip, kad skristų aštuoniuke pučiant šoniniam vėjui tempdamas prie jo prikabintą kabelį, suvyniotą ant žemėje esančios ritės“, aiškino vienas iš šios kompanijų įkūrėjų Alexanderis Bormannas. Vėliau kabelis suvyniojamas vėl ir procesas kartojamas.
Anot A. Bormanno, 100KW „skraidanti jėgainė“ pagamina tiek pat elektros energijos, kiek ir tradicinė 200-300KW vėjo jėgainė, tai reiškia, kad elektra gaunasi pigesnė. Tokį aitvarą pagaminti ir prižiūrėti yra pigu, ji taip pat gali galima lengvai transportuoti. Ir kaip visiems skraidantiems generatoriams, tokiai jėgainei reikia gerokai mažiau medžiagų nei įprastinėms ant bokštų montuojamoms turbinoms.
Panašias skraidančias jėgainės kuria ir italų kompanija „KiteGen Research“. Kitos išbando balionus, kad šie pakeltų vėjo turbinas kelis šimtus metrų į viršų. Pavyzdžiui, amerikiečių kompanija „Altaeros Energies“ naudoja helio pripustą žiedo formos balioną, kurioje centre yra įprastinė, tik kiek lengvesnė vėjo turbina. Toks balionas ją gali iškelti į aukštį, kuriame yra optimalus vėjo greitis. Balionas prie žemės pritvirtinamas trimis kabeliais, vienu kuriu į žemę tiekiama sugeneruoja elektros energija. Kompanija teigia, kad tokia jėgainė pagaminta du-tris kartus daugiau elektros už įprastinę turbiną. Be to, montavimo ir transportavimo išlaidos yra 90 proc. mažesnės.
Kanados kompanija „LTA Windpower“ vysto panašią koncepciją, tačiau naudoja vandenilio pripildytą dirižablį.
Neatsilieka ir slapta „Google“ laboratorija „Google X“, kuri 2013 metais nusipirko vėjo energetikos kompaniją „Makani“. Jos sprendimas yra irgi kabeliu prijungtas anglies pluošto sklandytuvas, kuris sklendžia ratais iki 350 metrų siekiančiame aukštyje ir neša aštuonias nedideles turbinas, pagaminančias 600KW elektros energijos. „Makani“ teigia, kad vienas toks sklandytuvas galia pagaminti 50 proc. daugiau nei energijos nei tradicinės stovinčios turbinos.
Tačiau britų organizacijos „Carbon Trust“ vadovas Janas Matthiesenas sako, kad „išlieka labai daug klausimų ir rizikos, susijusios su skraidančiais elektros gamybos įrenginiais“.
„Šios kompanijos dar turi padaryti daug darbo ir bandymų, kad galėtų pasigirti pasiekimais. Be to, atsižvelgus į dideles sukūrimo išlaidas, tokioms naujoms technologijoms bus sunku prasibrauti į rinką“, – mano jis. Jo nuomone, praeis mažiausiai 10 metų, kol skraidančios turbinos taps plačiai naudojamu dalyku.
Pokyčiai jūroje
Daug sparčiau kuriamos plūduriuojančios vėjo jėgainės. Jų prototipai jau plaukioja Norvegijos, Portugalijos ir Japonijos krantų. Tokios plūduriuojančios jėgainės suteikia ne tik daugiau elektros gamybos iš vėjo galimybių, bet ir yra pigesnės ir paprastesnės naudoti, lyginant su tradicinėmis bokštinėmis jėgainėmis. Jas galima surinkti krante ir nuplukdyti į jūrą. Jeigu reikia remonto, jas vėl galima ištraukti į krantą ir sutvarkyti. Taigi, priežiūra yra paprastesnė ir pigesnė. Galiausiai jūroje esančios jėgainės tikrai negadins kraštovaizdžio ir nekels žmonėms bėdų dėl keliamo triukšmo.
Specialistai konstatuoja, kad galima ginčytis, kurio tipo vėjo jėgainės yra efektyvesnės, tačiau atsirandančios vis naujesnės technologijos rodo, kad žmogaus noras pažaboti vėjo energiją tik augs.
