Nejučiomis kyla mintis, kad visa pilietiškoji inteligentija iš Vilniaus ir Kauno jau emigravo ir dabar kur nors Lietuvos pakraštyje kuriasi naujoji sostinė, o didžiuosiuose Lietuvos miestuose liko tik pinigų pertekę piliečiai, kuriems šildymo sąskaitos – nė motais, skurstantieji, kuriems sąskaitas kompensuoja dosnusis biudžetas, ir žmonės karvės, kurie gailiai, bet labai tyliai mūkia, kai šilumos tiekimo sistema melžia iš jų pinigus.
Galite pasakyti, kad su savo palyginimais perlenkiu lazdą, nes inteligentija ir pilietiškumas čia niekuo dėti, o mano palyginimai su karvėmis ne tik nejuokingi, bet ir neskoningi. Gali būti, tačiau kaip kitaip įvardyti žmones, kurie puikiausiai žino, jog permoka nuo 1 iki 2 tūkst. litų kasmet tik todėl, kad Vilniuje ir Kaune šilumos ūkiai įstrigę interesų voratinklyje, ir nieko nedaro? Tyliai ramiai apmoka sąskaitas ir laukia 2016-ųjų, kai Vilniui ir Kaunui įsigalios taršos normatyvai, dėl kurių šiluma ir vėl brangs. Žinoma, galima teigti, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą, todėl šias problemas išspręs politikai, o pilietinė visuomenė gali nesikišti. Deja. Toliau pateiksiu trumpą esamos situacijos analizę, kuri parodys, kad artimiausią dešimtmetį, jei ir toliau būsime žmonės karvės, Vilnių ir Kauną apraizgęs šilumos voratinklis ir toliau mus melš. Išsivaduoti iš šio voratinklio galime tik tuo atveju, jei būsime aktyvūs ir priversime valdžioje esančius politikus realiai spręsti susidariusias problemas, o ne kartu su verslininkais dalytis šilumos ūkyje generuojamas pajamas.
Taigi, kaip padaryti, kad Vilniaus ir Kauno gyventojai 2016 m. už šilumą mokėtų ne dar 15 proc. daugiau, o 30 ar net 40 proc. mažiau? Atsakymas elementarus – išsireikalauti, kad didžiųjų miestų šilumos ūkių perėjimui prie biokuro 2014–2020 m. Europos Sąjungos (ES) paramos programoje būtų skirtas bent 1 mlrd. litų; kad savivaldybės paskelbtų skaidrius šilumos tiekimo konkursus, kuriuos laimėtų ir į paramą galėtų pretenduoti mažiausią šilumos kainą pasiūlę dalyviai. Ir viskas. Dėl šių dviejų pergalių šiluma kainuotų trečdaliu pigiau. Tačiau pergalė nebus lengva, nes Vilniaus šilumos ūkį iki 2017 m. kontroliuoja „Dalkia“, o Kauno šilumos ūkį iki 2018 m. kuruoja „Gazprom“. Šioms bendrovėms nenaudingos jokios permainos, kuriomis pinigai už šilumos tiekimą gali atitekti kitiems. O tai labai apsunkina tinkamiausio sprendimo paieškas. Vis dėlto būtų didelė klaida šias abi bendroves įvardyti kaip tokį patį blogį. Vilniaus šilumos ūkį kontroliuojanti „Dalkia“ pati siūlosi investuoti 500 mln. litų į perėjimą prie biokuro ir atpiginti šildymą iki 30 proc., o „Gazprom“ Kaune tiesiog tyčiojasi iš miesto gyventojų ir, naudodamasis 2002 m. privatizuojant Kauno termofikacinę elektrinę pasirašyta sutartimi, degina dujas. Dėl šios priežasties situaciją Vilniuje ir Kaune reikia analizuoti atskirai.
Laikinoji sostinė – „Gazprom“ melžykla
Kauno termofikacinės elektrinės privatizavimo konkursą 2002 m. laimėjęs konsorciumas, kuriame, be „Gazprom“, buvo „Dujotekana“ ir „Clement Power Venture Inc.“, įsipareigojo penkerius metus nekeisti šilumos kainos ir į Kauno elektrinę per 15 metų investuoti ne mažiau kaip 400 mln. litų. Iš esmės pergalę privatizavimo konkurse lėmė tas pats meduolis, kuris padėjo įtikinti socialdemokratų ir socialliberalų kontroliuojamą Vyriausybę labai pigiai privatizuoti „Lietuvos dujas“. Beje, pasirašant sutartį Kaunui taip pat vadovavo socialliberalas Erikas Tamašauskas. Tiek pirmojo, tiek antrojo privatizavimo rezultatai apgailėtini: privatizuojant „Lietuvos dujas“, sumokėta juokingai maža suma, o privatizuojant Kauno elektrinę vadovautasi vaikiškam naivumui prilygintinai logikai, pagal kurią už penkerius metus stabilią šilumos kainą buvo leista iki 2018 m. valdyti 80 proc. Kauno šilumos rinkos.
Štai kodėl šiandien šiluma Kaune yra viena brangiausių Lietuvoje ir siekia 31,47 cento už 1 kWh, o mažuose miestuose, kurie pradėjo naudoti biokurą, kaina prasideda nuo 20,44 cento. Privatizuotojų „naivumas“ pasireiškė tuo, kad į sutartį buvo įtraukti tik minimalūs saugikliai, kurie, net matant ypatingą „Gazprom“ piktybiškumą ir investicinių sutarčių nevykdymą, realiai savivaldybei suteikia teisę tik reikalauti mokėti baudas, tačiau jų dydis, palyginti su iš kauniečių gaunamu „Gazprom“ pelnu, yra mažareikšmis. Realiai geriausias susidariusios padėties sprendimo būdas būtų privatizavimo sutarties panaikinimas, nes konsorciumas, pažadėjęs per 15 metų investuoti ne mažiau kaip 400 mln. litų, iki šiol investavo tik ketvirtadalį šios sumos. Tai, mūsų nuomone, daroma sąmoningai, nes, esant dabartinėms dujų kainoms, „Gazprom“ ir jo partneriai supranta, kad jei ir toliau bus deginamos dujos, net ir modernizavus elektrinę vis tiek šilumos, pagamintos iš biokuro, kaina bus mažesnė, todėl investuoti į nekonkurencingą projektą beprasmiška. Dėl šios priežasties logiškiau nevykdyti įsipareigojimų ir neinvestuoti šimtų milijonų į modernizaciją, kuri padidintų efektyvumą, nes taip būtų ne tik sutaupoma šimtai milijonų litų, bet ir daugiau uždirbama.
Būtina suvokti, kad „Gazprom“ naudinga, jei elektrinė veikia neefektyviai ir sudegina daugiau brangių dujų. Juk dėl to kaina Kauno gyventojams didesnė, o dujų suvartojimas ir „Gazprom“ pelnas – didesnis. Todėl labai įdomu, kaip šią situaciją vertina ne tik Kauno savivaldybė, bet ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Jei, „Gazprom“ ir kitiems konsorciumo partneriams įvykdžius investicinius įsipareigojimus, šilumos kaina būtų sumažėjusi, kaip galima tvirtinti dabartines kainas, kurios didesnės dėl galbūt sąmoningai neįvykdytų įsipareigojimų? Kodėl už neįvykdytus „Gazprom“ investicinius įsipareigojimus turi mokėti kauniečiai?
Kauno savivaldybei svarbu atsakyti į visuomenės klausimą, kodėl iki šiol nebandoma pasamdyti žinomos advokatų kontoros, kurį padėtų išsiaiškinti, kaip Lietuva ir tarptautiniai teismai galėtų apginti Kauno piliečių interesus ir išlaisvinti juos nuo įsipareigojimo dar šešerius metus vilkti „Gazprom“ jungą. Taigi iš esmės kaip pripažinti šią sutartį nesąžininga. Žinoma, prieš kreipiantis į teismą, reikia objektyviai įvertinti galimybes laimėti, tačiau būtina bent jau pabandyti, nes tik taip galima atkreipti visuomenės dėmesį į schemą, kurią Lietuvoje taiko Vladimiro Putino parankiniai energetikos srityje. Jie pasirašo sutartis tuo metu, kai valdžioje yra jų „draugai“, o kainas iki maksimumo padidina, kai valdžioje yra Kremliui ne tokios parankios partijos.
Taigi vienaip ar kitaip eskaluoti Kauno elektrinės ir „Lietuvos dujų“ privatizavimo klausimus būtina, nes tik taip bent kiek apsisaugosime nuo galimybės, kad istorija ir vėl pasikartos. Kauno gyventojai turi suprasti, kad šiuo metu jų dėka „Gazprom“ ir jo partnerių sąskaitos pasipildo milijonais, tad ši bendrovė, dešimtmetį skurdinusi Kauną, ir toliau dėlioja planus, kaip po 2018 m. didesnę dalį šilumos ūkio išlaikyti savo rankose. Būtina ne tik profesionaliai ir principingai rengtis galimam bylinėjimuisi teismuose bandant nutraukti sutartį, bet ir su pačiais profesionaliausiais teisininkais apsvarstyti klausimą, kas lauktų Kauno savivaldybės, jei miestas jungą nusimestų anksčiau nei 2018 m. ir paskelbtų konkursą šilumą pirkti iš kito šaltinio.
Tokia analizė labai reikalinga, nes šiuo metu Kauno elektrinė uždirba tik kelis šimtus tūkstančių litų pelno, o, profesionaliai pasirengus procesui ir pradėjus pirkti šilumą iš kitų tiekėjų, gali būti, kad sumos, kurias galėtų prisiteisti „Gazprom“, Kauno miestui pažeidus sutartį, būtų dešimtis kartų mažesnės nei tos, kurias Kaunas sutaupytų, jei šilumą pirktų iš kitų tiekėjų. Taigi būtų galima apsukti ratą. Šiemet Kauno gyventojai moka brangiau, nes „Gazprom“ neinvestavo, tačiau atsiperka tik keliais milijonais litų baudų, o 2014 m. nustojus šilumą pirkti iš „Gazprom“ kontroliuojamos Kauno elektrinės ir skaidriame konkurse išrinkus kitą tiekėją, visas Kaunas kasmet galėtų sutaupyti iki 100 mln. litų. Taip, dujų kainoms išaugus penkis kartus, pabandytų padaryti bet kuris savo įmone besirūpinantis verslininkas, todėl labai keista, kad Kauno savivaldybė vis dar delsia.
Kad miesto gyventojus išlaisvintų iš „Gazprom“ jungo, Kauno savivaldybė, ruošdamasi teisiniam problemos sprendimui, turi parengti aiškią šilumos ūkio perėjimo prie biokuro viziją, kurioje turėtų būti numatytas viso Kauno perėjimas, priešingu atveju bus neįmanoma parinkti vieno ar kelių pigiausios šilumos tiekėjų, kurių gaminamą šilumą dar labiau atpigintų ES lėšos. Tuo pat metu Kauno politikai turi padaryti viską, kad naujojoje 2014–2020 m. ES lėšų programoje būtų numatytos konkrečios lėšos Kauno perėjimui prie atsinaujinančių išteklių. Savivaldybių politikai, kaip ir miestų inteligentija, pagaliau turi suprasti, kad ES lėšos skiriamos Lietuvos žmonių ekonominiam potencialui didinti, todėl miesto interesams atstovaujančių politikų pareiga – neleisti finansų ir kitų ministerijų biurokratams vėl pasiduoti „Gazprom“ lobistų įtakai ir nenumatyti bent jau 1 mlrd. litų 2014–2020 m. ES perspektyvoje šilumos ūkio perėjimui prie atsinaujinančių išteklių energetikos. Jei Kauno politikai, gindami miestiečių interesus, elgsis atsakingai, pricipingai ir profesionaliai, galima tikėtis, kad jau 2015 m. žiemą dėl laiku numatytų ES lėšų, aiškios šilumos ūkio vizijos ir skaidraus šilumos tiekimo konkurso kiekviena kauniečių šeima per metus vidutiniškai praturtėtų 1 000 litų. Blogiausiu atveju, nepavykus ar neišdrįsus nutraukti šilumos pirkimo iš „Gazprom“ valdomos Kauno elektrinės, visi kiti darbai dėl bendros vizijos, ES lėšų ir skaidraus konkurso turėtų būti vykdomi, tačiau šiluma nuo 30 iki 40 proc. kauniečiams atpigtų tik 2018 m., kai baigtųsi galioti su „Gazprom“ pasirašyta Kauno elektrinės privatizavimo sutartis.
Vertinant esamą situaciją Kaune, būtina suprasti, kad ir dabartinėje valdančiojoje koalicijoje yra asmenų, kuriuos galima sieti su Rusijos interesais energetikos srityje. Dar daugiau žmonių, kurių partijų ar asmeniniai interesai sietini su Rusija, yra opozicijoje, todėl tai gali būti svarbiausia priežastis, kodėl šiluma kauniečiams ateinančius šešerius metus gali atpigti iki 40 proc., bet neatpigs arba atpigs tik 10 ar 20 procentų. Tai, beje, susiję ir su kita struktūrine tendencija: verslininkai ir politikai, bandantys uždirbti kartu su „Gazprom“, lygiai to paties siekia ir be šios bendrovės. Jiems daug labiau rūpi tai, kam atiteks šilumos ūkio generuojamas milijoninis pelnas, nei tai, ar šiluma kauniečiams atpigs. Dėl šios priežasties Kaune jau yra tikra grūstis verslininkų, ketinančių statyti biokurą deginančius katilus ir šilumą parduoti kauniečiams, nes „Gazprom“ pagal privatizavimo sutartį kontroliuoja 80 proc. rinkos, o 20 proc. palikti laisvėje.
Žinoma, galima ir reikia džiaugtis, kad pagaliau pereinama prie biokuro, tačiau tai vyksta pagal verslininkų, o ne pagal savivaldybės planą ir be ES paramos. Dėl šios priežasties bent jau pirmuosius metus (nuo 7 iki 10 metų) jų gaminama šiluma pigs minimaliai, nes turės atsipirkti pradinės investicijos į naujų elektrinių statybą. O tai gali padėti „Gazprom“ ir jų partneriams dar ilgesniam laikui pavergti kauniečius. Kaip teigiama, šiuo metu vyksta aktyvios derybos, kuriose „Gazprom“ su partneriais už galimybę ir toliau nurengti kauniečius siūlo šilumą ateityje tiekti 20 proc. pigiau. Kauno kontekste toks pasiūlymas skamba gana gražiai, tačiau tik todėl, kad šiandien „Gazprom“ šiame mieste kainas yra pakėlęs iki dangaus, o naujieji biokuro katilai statomi be ES paramos, todėl jų teigiama įtaka bus jaučiama tik atsipirkus pradinėms investicijoms. Visos šios situacijos tragizmas susijęs su faktu, kad, vieną kartą susidėję su „Gazprom“, Kauno politikai nežino, kaip iš jo išsivaduoti, o imtis ryžtingų veiksmų bijo, nes nežino, ar visuomenė juos palaikys. Todėl Kaunas, užuot įgyvendinęs sprendimus, kurie leistų šilumą atpiginti maksimaliai, eina vingiuotu keliuku, kuriame šiluma pigs dvigubai mažiau, o pelną ir vėl dalysis tie patys veikėjai.
Vis dėlto paskutinis, bet, mano nuomone, svarbiausias veiksnys, trukdantis Kaunui išsivaduoti iš milžiniškų sąskaitų, susijęs su tuo, kad šio miesto inteligentija tyli ir negina nei visuomenės, nei savo interesų. Tai susiję su tuo, kad arba Kauno inteligentija vis dar vadovaujasi sovietinėmis nuostatomis, kurios numato kūrybinės inteligentijos vietą aptarnaujant galinguosius, arba iš tiesų Kauno šviesuomenė išsikėlė ir mieste liko tik savanaudiški ir ciniški politikai, verslininkai bei savo kailiu nesirūpinantys vasiukiečiai.
Atsiprašau, jei ką įžeidžiau, tačiau manau, kad darbai, dėl kurių Kauno žmonės gali būti išlaisvinti iš milžiniškų sąskaitų gniaužtų, akivaizdūs, tačiau jie nevyksta. Priešingu atveju kaip suprasti, kad šiuo metu su kauniečius smaugiančiu „Gazprom“ ir jo partneriais deramasi ne dėl sutarties nutraukimo, kad būtų galima jau 2014 ar 2015 m., panaudojus ES paramą, turėti pigiausią šildymą Lietuvoje, o dėl jos pratęsimo, kuris ateityje atpigins šilumą daug mažiau, o „Gazprom“ ir jo partneriai maudysis pelne gerokai ilgiau?
Vilniuje – A. Janukonis su A. Zuoku prieš D. Grybauskaitę su A. Sekmoku
Kaune situacija problemiškesnė, nes šio miesto gyventojai dėl neatsakingų, neįžvalgių ar parsidavusių politikų papuolė į „Gazprom“ gniaužtus, o Vilniuje situacija kiek geresnė, nes visi veikėjai – vietiniai. Deja, dėl skirtingų interesų, priešpriešos ir visuomenės abejingumo šilumos kainos taip pat skandina vilniečius. Tai susiję su tomis pačiomis sisteminėmis priežastimis – nes Vilniaus šilumos tinklai iki 2017 m. išnuomoti Prancūzijos bendrovei „Dalkia“. Ši bendrovė, ypač jos visuomenėje gerai žinomas draugelis Andrius Janukonis iš „Icor“, be jokios abejonės, norėtų kuo ilgiau išlaikyti šilumos ūkio, generuojančio stabilų milijoninį pelną, kontrolę. Tačiau tokiems norams priešinasi verslininkai, taip pat norintys uždirbti iš šilumos tiekimo, ir politikai, kurių nuomone, A. Janukonis ir kiti „Dalkia“ interesus ginantys draugai, išlaikydami šilumos ūkio ir jo generuojamo pelno kontrolę, tai panaudoja ne tik verslo plėtrai, bet ir įtakai politikoje didinti.
Būtent dėl šios priežasties taip dažnai akcentuojamas galimas A. Janukonio ir Vilniaus mero Artūro Zuoko interesų bendrumas. Tokioje situacijoje tarsi logiškai skamba nuolatiniai ir šioje vietoje labai atviri prezidentės Dalios Grybauskaitės raginimai spręsti klausimus, susijusius su situacija Vilniaus šilumos ūkyje, ir inicijuojami politiniai sprendimai, kurių tikslas – kaip nors sumažinti „Icor“ grupės įtaką. Šiai prezidentės pozicijai visiškai pritaria ir Energetikos ministerija, kurios vadovybei, be jokios abejonės, jau seniai įgriso savivaldybei priklausančios ir laikinai išnuomotos įmonės „Vilniaus energija“ politikavimas, kai jos vardu masiškai užsakoma reklama, kurioje bandoma paaiškinti, kad dėl šilumos kainų kaltas ne tik „Gazprom“, bet ir Arvydas Sekmokas.
Esant tokiai konfrontacijai, jau priimti įstatymai, kuriais mėginta atpiginti šilumą vartotojams ir sumažinti tokių bendrovių kaip „Icor“ įtaką, atimant iš šilumos tiekėjų galimybę kontroliuoti skaitiklių rodmenis. Tačiau bent kol kas iš to nieko gero neišėjo. Lygiai taip pat nieko gero gali neišeiti ir iš kito prezidentės remiamo įstatymų pakeitimo, kuris numatytų galimybes prie šilumos tiekimo sistemos prisijungti naujiems šilumos gamintojams. Visuomenė apie šią problemą sužinojo, kai prezidentė apsilankė Vilniuje veikiančioje „Grigiškių“ įmonėje, kuri, gamindama perteklinę šilumą, nesugebėjo prisijungti prie Vilniaus tinklų ir parduoti šios šilumos vartotojams. Žiūrint televizijų reportažus, susidarė įspūdis, kad A. Janukonis ir jo partneris A. Zuokas kaip didžiausi niekšai užkirto kelią pigesnės, iš biokuro gaminamos šilumos tiekimui vartotojams.
Tačiau šioje situacijoje viskas daug problemiškiau. Ir ne todėl, kad „Grigiškės“ finansiškai parėmė prezidentę D. Grybauskaitę rinkimuose, ar kad gali susidaryti įspūdis, jog vieni politikai ir jų draugai pešasi su kitais politikais ir jų draugais. Tai susiję su faktu, kad jei politiniai sprendimai priimami ne tam, kad iš esmės pataisytų sistemą, o tam, kad ją kiek padailintų arba sutrukdytų politiniam oponentui, jie problemų nesprendžia. Turime suprasti, kad, idealiu atveju Artūrui Zuokui, Arvydui Sekmokui ir Ingridai Šimonytei suderinus interesus, skyrus ES paramos lėšų, paskelbus skaidrų šilumos tiekimo Vilniuje konkursą ir sąžiningai parinkus šilumos tiekėją, šiluma galėtų pigti iki 40 procentų. O pasirinkus laisvą prisijungimą šilumos pigimo procesas būtų labai komplikuotas. Juk vilniečiams būtų naudingiausia, jei jiems šilumą tiektų pigiausiai, o ne truputėlį pigiau. Tačiau „Grigiškių“ atveju situacija būtent ir kvepia tuo „truputėlį“ pigiau.
Todėl, visų pirma, ir Vilnius turi išsireikalauti ES paramą, patvirtinti ilgalaikę šilumos ūkio koncepciją ir ją įgyvendinti. Pradėti reikėtų nuo skaidraus konkurso, kurį galėtų laimėti vienas ar keli tiekėjai. Panaudojant ES lėšas, būtų galima užtikrinti, kad didžioji dalis Vilniaus šilumos energijos būtų tiekiama už mažiausią kainą – nuo 30 iki 40 proc. pigiau nei dabar. Šio konkurso metu galima numatyti, kad iš laimėtojų bus perkama nuo 60 iki 70 proc. Vilniaus gyventojams reikalingos šilumos, o kiti 30 ar 40 proc. bus perkami laisvojoje rinkoje iš tų, kurie galės parduoti dar pigiau. Ir štai tada, jei „Grigiškės“ galės parduoti savo šilumą dar pigiau, bus tiesiog nuostabu, nes leis šilumą atpiginti dar labiau.
Vertinant Vilniuje susidariusią situaciją, verta pastebėti, kad nors šilumos ūkis šiuo metu išnuomotas privačiai įmonei, A. Zuokas vilniečiams turėtų sąžiningai atsakyti į vieną klausimą: kodėl jis nenori, kad šilumą gamintų savivaldybei priklausanti įmonė? Kodėl tramvajų, kurio viena linija nuo Santariškių iki stoties kainuos kone tiek, kiek, „Dalkia“ nuomone, kainuotų pastatyti naują iš biokuro šilumą gaminančią elektrinę, kuri atpigintų šilumą vartotojams iki 30 proc., gali statyti ir valdyti, o elektrinės – ne? Jei A. Zuokas nuspręstų, kad vis dėlto jo vadovaujama Vilniaus savivaldybė pajėgi ne tik tramvajaus ar taksi įmones administruoti, būtų daug lengviau išsireikalauti ES lėšų perėjimui prie biokuro, nes politiniai konkurentai nebijotų, kad viskas daroma tik draugams iš „Icor“ ar „Dalkia“ padėti. Taip Vilniaus savivaldybė ne tik galėtų išspręsti problemą, bet ir užsitikrintų pelningos įmonės, kuri kiekvienais metais Vilniaus sąskaitą papildytų dešimtimis milijonais litų pelno, kontrolę.
Taigi Vilniuje yra du būdai, kaip išlaisvinti vilniečius ir ekonomiką nuo didelių sąskaitų: skaidriu konkursu išrinkti šilumos tiekėjus arba šilumos gamybos įmonę pastatyti savivaldybei, būtinai panaudojant ES lėšas. Žinoma, yra ir trečias būdas – gyventi kaip dabar, kai politikai tąsosi, o inteligentija miega. Su tokia ateitimi naujoji tramvajaus linija bus pats tas. Vieni, neatlaikę milžiniškų sąskaitų, galės važiuoti į Santariškių klinikas pasigydyti, o kiti – į stotį, iš kurios traukinuku kuo toliau iš Naujųjų Vasiukų.
Apibendrindamas noriu pabrėžti, kad nors problemos Vilniuje ir Kaune akivaizdžios, kaip ir sprendimai, išlaisvinantys šių miestų gyventojus iš milžiniškų sąskaitų, gali būti, kad šiluma 30 ar 40 proc. nepigs, nes politikai ir verslininkai nesugebės išsivaduoti iš godumo, bailumo ir parsidavėliškumo gniaužtų. Todėl vienintelis būdas juos priversti eiti visuomenei, o ne savo kailiui naudingiausiu keliu, yra miestų bendruomenių spaudimas. Jis turi būti nukreiptas į prezidentūrą ir Vyriausybę, kad būtų skirta ES lėšų, ir į savivaldybes bei merus, kad būtų priimti gyventojams naudingiausi sprendimai ir parinkti pigiausios šilumos tiekėjai.
