Svaidytis kaltinimais derybininkams dabar nėra nei naudinga, nei tikslinga. Galima tik apgailestauti, kad ES pareigūnams parašai stojimo sutartyje yra svarbesni nei elektros energija. Bet mūšis jau seniai baigtas ir, kaip dažnai nutinka, nugalėjo politinė, o ne ekonominė logika.
Energijos kaina
Bene labiausiai visus domina ir jaudina – kiek kainuos elektra po Ignalinos AE uždarymo. Tikslus atsakymas rinkoje nebūtų įmanomas, bet energijos kainos yra reguliuojamos pagal sąnaudas. Elektros pagaminimo sąnaudos didele dalimi priklauso nuo gamtinių dujų kainos, kuri savo ruožtu priklauso nuo naftos kainos, euro–dolerio santykio ir dar daugybės veiksnių. Tačiau gamybos sąnaudos tesudaro dalį elektros energijos kainos Lietuvoje. Daugiau nei pusę galutinės kainos (gyventojams) susidaro už infrastruktūros paslaugas, t.y. perdavimą, skirstymą ir tiekimą. Infrastruktūros dalis turėtų išlikti santykinai pastovi.
Vienas primityvokas būdas įvertinti būsimą reguliuojamą elektros kainą – dabartinę kainą padidinti tiek, kiek skirsis importo kaina ir kaina, už kurią dabar iš Ignalinos AE perkama elektros energija (atsižvelgiant į energijos kiekius). Bet čia dar reikėtų pridėti pasikeitusias viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) dydžius, pasikeitusias energijos gamybos apimtis vietinėse Lietuvos elektrinėse, bei pasikeitusius mokesčius. Galiausiai nereikėtų pamiršti, kad reguliuojama energijos kaina – politizuotas klausimas, tad kaina, šalia visų natūralių veiksnių gali kisti ir dėl politikų norų.
Pokyčiai energijos rinkoje
Paradoksalu, bet uždarius Ignalinos AE, gali atsirasti prielaidos aktyvesnei konkurencijai (bent jau tradiciniu požiūriu) tarp gamintojų. Nes kol kas konkuruoti su tiek energijos maža kaina pateikiančiu gamintoju yra labai sunku ar neįmanoma (išskyrus nebent nišinį segmentą).
Tačiau energijos rinka iš tikro nebus iki galo laisva – neseniai priimtame Elektros rinkos vystymo plane numatyta Lietuvoje išlaikyti remiamos energijos gamybą, kurios apimtys užims apie trečdalį rinkos: Lietuvos elektrinė (3 TWh), termofikacinės elektrinės (1,15 TWh ir atsinaujinantys šaltiniai (0,35 TWh). Toks sprendimas, iš dalies yra suprantamas energetinio saugumo aspektu. Bet, tuo pat metu kyla abejonė, kiek tokia kryptis turės neigiamos įtakos susikurti laisvai elektros energijos rinkai.
Jei remiama būtų tik energijos gamyba sistemos patikimumui užtikrinti, tam tikrą remiamos energijos gamybos kiekį dar būtų galima pateisinti, kaip neišvengiamas sąnaudas. Tačiau nurodytos remiamos elektros energijos gamybos apimtys yra tikrai didesnės ir tikrai didins galutinę elektros energijos kainą. Todėl net gaila, kad Elektros rinkos vystymo plane nebeliko ankstesniuose versijose buvusios nuostatos, kad „parama tam tikroms elektros energijos gamintojų grupėms <...> būtų teikiama tokia apimtimi ir tokiu būdu, kad nebūtų iškreipiama elektros energijos kaina rinkoje ar sudaromos kliūtys elektros energijos rinkai funkcionuoti.“
Formuluotė yra gana sudėtinga, nes kaip galima vienu metu ir remti (suponuoja mokėjimą už prekę daugiau nei moka rinka), ir neiškreipti elektros energijos kainos (nes dalis energijos nupirktos už aukštesnę kainą, didina vidutinę kainą). Paprasta takoskyra tarp tiesiog brangesnės energijos (pvz., nupirktos paklausos piko metu) ir rinkos kainos iškreipimo – ar ta brangesnę energiją būtų perkama rinkos sąlygomis.
Energetinis saugumas
Priimta manyti, kad energetinis saugumas susideda iš tiekimo patikimumo ir energijos prieinamumo. Bet prieinamumas – reliatyvi sąvoka. Visuomet atsiras tokių, kuriems kažkokia prekė atrodys per brangi, tad jokia ekonominė politika nepajėgi pasiekti to, kad kaina tenkintų visus vartotojus. Tiekimo patikimumas, t.y. garantija, kad energijos bus galima nusipirkti, yra šiek tiek aiškesnis indikatorius. Bet ir čia viskas nėra aišku. Viena vertus, importuoti ir kaupti branduolinio kuro atsargas yra ekonomiškiau, nei kokį kitą kurą. Bet, kita vertus, su AE, ar be AE, beveik visi Lietuvoje naudojami energijos ištekliai yra importuojami (ir importuojami iš Rytų).
Jei Lietuva pasiryžusi integruotis į bendrą energijos rinką, ilgainiui pamatinis skirtumas tarp to, ar importuoti elektros energiją, ar importuoti angliavandenilinį kurą ir gaminti elektros energiją, turėtų mažėti. Turėti galimybę gaminti elektros energiją šalies viduje gali pasirodyti kaip saugesnė alternatyva tiekimo patikimumo požiūriu. Kita vertus, planuojama, kad net ir naujoji AE Lietuvai tieks tik dalį energijos gaminamos energijos, ką vėlgi galima interpretuoti, kaip integracijos ženklą.
Lygiai taip pat tapatinti importuojamą energiją su grėsme energetiniam saugumui ir tuo pačiu teigti esą kuriama laisva rinka, logiškai nėra suderinama. Integracija yra priemonė saugumui pasiekti . Todėl ilgalaikėje perspektyvoje nereikėtų skirtingai traktuoti importuotos ir pagamintos elektros energijos, ar sudaryti kliūčių elektros energijos prekybai tarp Lietuvos, ES ir ne ES šalių.
Valstybės vaidmuo
Žiūrint fundamentaliai, esminės energetikos politikos kryptį AE uždarymas turėtų paveikti mažiausiai. Didžiausia problema yra gana staigūs ir radikalūs valdžios posūkiai, nulemti politinių įtakų., pvz., pradedamas ir sustabdomas privatizavimas, pradedamas ir nutraukiamas privataus - valstybinio kapitalo bendradarbiavimas, ruošiamasi statyti naują atominę elektrinę – netrukus pradedama abejoti, ar jos išvis reikia. Jei taip blaškytųsi privati įmonė, rinkoje ji ilgai neišsilaikytų
Valdžiai būtina nuosekliai pasitraukti iš tiesioginio dalyvavimo energetikos įmonių kapitale ir koncentruotis į energetikos politikos, principinių nuostatų formavimą, o ne įmonių valdymą. Energetikos verslu turi užsiimti privatus sektorius, reguliavimu – nepriklausomas reguliatorius, o strategijos ir politikos formavimu – valdžia. Kitaip tariant, valdžia turi vykdyti planuotą ir nuoseklų pasitraukimą iš verslo ir koncentruotis ties valstybės funkcijomis – politikos formavimu.
Gamybos įmonių privatizavimas turėtų būti lengviausiai pasiekiamas tikslas: gamintojai veikia labiausiai liberalizuotoje ir konkurencijos aplinkoje, pasaulyje apstu geros praktikos pavyzdžių, galiausiai ir Lietuvoje jau veikia privataus kapitalo valdomų elektros energijos gamintojų.
Skirstomųjų tinklų privatizavimas taip pat reikalingas ir įmanomas. Lietuvos patirtis rodo, kad esminės problemos kilo ne iš privataus kapitalo valdomų skirstomųjų tinklų, o iš paties privatizavimo proceso ir reguliacinės aplinkos. Kitaip tariant, pamoka yra, kad valstybės turtą reikia parduoti kaip įmanoma viešiau ir skaidriau, o ne neparduoti.
Ignalinos AE uždarymas naudos neatneš. Tačiau yra galimybė, kad tinkami sprendimai ekonominėje politikoje šią žalą gali minimizuoti. Juolab, kad išoriniai veiksniai yra palankūs sprendimams priimti: sumažėjo naftos kaina, Lietuvoje ir regione sumažėjo elektros energijos paklausa. Kad ir kaip nuvalkiotai beskambėtų – reikia grėsmę pabandyti paversti galimybe.
