Kokios didžiulių šilumos kaštų priežastys?

Rinkimams artėjant, politikai sujudo dėl vis augančių šildymo kaštų. Socialdemokratai pamiršo savo indėlį į situaciją, kurioje dabar atsidūrė šalies energetika, ir, pasitelkę energetikos ekspertus, aiškinosi, kokius darbus reiktų atlikti po rinkimų, jei jiems vėl būtų patikėtas valstybės vairas. Daugiausia dėmesio – į neregėtas aukštumas šokusioms centrinio šildymo kainoms didžiuosiuose miestuose ir neva didžiausioms Europoje gamtinių dujų kainoms. Kodėl susiklostė tokia situacija, aiškinosi LTV „Savaitė“.

Po speiguoto vasario daugiabučių gyventojai vėl gaus įspūdingas sąskaitas už šildymą. Tuo trapu politikams patogu iš savo „stalčiukų“ traukti kaltinimus dabartiniams valdantiesiems, esą šie, užuot gražiuoju susitarę dėl nuolaidų gamtinėms dujoms, paskelbė karą „Gazprom“. Už tai esą lietuviai baudžiami didžiausiomis kainomis.

Statistikos duomenimis, iš 27 Europos Sąjungos valstybių Lietuvos buitiniai vartotojai už gamtines dujas mokėjo kiek mažesnę kainą nei vidutinė. Švedai – maždaug du kartus brangiau.

Oficiali statistika liudija, kad Lietuvos vartotojams nustatytos ne pačios didžiausios kainos ir už centrinį šildymą. Už mus mažiau mokėjo estai ir lenkai, o brangiausiai – danai, norvegai ir švedai.

Tačiau mes didžiausi švaistūnai. Vidutinis lietuvis, gyvenantis maždaug du kartus mažesniame būste nei dauguma skandinavų, šiluminės energijos sunaudoja beveik tris kartus daugiau. Štai todėl ir gauname gerokai didesnes sąskaitas nei taupūs švedai.

Geriausias tokio švaistymo pavyzdys – Visaginas. Po to, kai išjungta Ignalinos atominė nustojo pusvelčiui tiekti šilumą, visaginiečius pyktis išvijo į gatves. Šildymui pradėjus deginti dujas, jie gavo kosmines sąskaitas – dosniai Europos Sąjungos remiama Visagino savivaldybė nesirūpino, kad reikia renovuoti sovietmečiu įrengtą šildymo sistemą ir daugiabučius. Šių protestų įšsigandusi valdžia įsakė kompensuoti visaginiečiams trečdalį šildymo išlaidų, nors šiame mieste šilumos tarifas – ne pats didžiausias Lietuvoje.

Energetikų teigimu, šildydami orą, vėjais paleidžiame milijardus, kuriuos sumokame Rusijai už energetinius išteklius.

„Pirminiams energijos ištekliams, kuriuos perka iš Rytų kaimyno, Lietuva išleidžia apie 8 mlrd. Litų. Pereinant prie atsinaujinančių šaltinių, vietinės biomasės ir efektyviai naudojant energiją, būtų galima sutaupyti apie 4 mlrd. Litų“, – teigė Pasaulio energetikos tarybos Lietuvos komiteto pirmininkas Rymantas Juozaitis.

Statistikos duomenimis, 2008 m. Lietuvoje elektros sunaudota kiek daugiau nei devynios teravatvalandės (9,5 TWh) , o šilumos – dvidešimt šešios su puse (26,49 TWh). Prognozuojama, kad 2020 m. elektros poreikis išaugs iki beveik trylikos (12,9 TWh), šiluminės energijos – per 24 teravatvalandes (24,4 TWh).

Šilumos suvartojame du kartus daugiau nei elektros, o kokį dėmesį šiai taip žmonėms svarbiai sričiai skiria valstybė? 1997 m. G. Vagnoriaus vyriausybei pasiūlius, Seimas rūpestį šilumos ūkiu nurideno savivaldybėms.

„Iš tų milijardų, skiriamų elektros sektoriui, galėtų nors mažą dalelę skirti šilumos ūkiui. Taip išspręstų labai daug problemų“, – dėstė Energetikos konsultantų asociacijos prezidentas doc. dr. Valdas Lukoševičius.

Vyriausybė sau pasiliko „strateginį” rūpestį atomine elektrine ir elektros energetika, tačiau kai kurie jos sprendimai – keisti.

Prieš kelias dienas Elektrėnuose paleistas modernus kombinuoto ciklo blokas – agregatas, kuris tenkins iki ketvirtadalio šalies elektros poreikio. Šį, daugiau nei vieną milijardą litų kainuosiantį projektą Energetikos ministerija vadina strateginiu. Pusę reikalingos sumos skyrė Ignalinos atominės uždarymo ir kiti fondai, kitą dalį skolins bankai, prisidės ir pati elektrinė. O tai – elektros vartotojų pinigai. Tačiau blokas pritaikytas deginti tik dujas, kurių pusė bus pleškinama šildyti Elektrėnų marias.

Dar prieš pradedant šį projektą, ekspertai kraipė galvas – valdžia už tą milijardą verčiau pastatytų tokį pat ar kelis mažesnius energijos blokus prie miestų, kad jų šiluma pasiektų daugiabučius. Dabar gi pasigirdo svarstymų, ar nevertėtų nutiesti vamzdį iš Elektrėnų į Kauną ar Vilnių. Tačiau kiek tai dar kainuotų?

Kas prisiims atsakomybę, kad iki šiol Lietuvoje renovuota mažiau kaip 1 proc. daugiabučių, o senieji pastatai paprasčiausiai netvarkomi?

„Šiandien pagal šios Vyriausybės numatytą programą Lietuvoje renovuoti tik 2 daugiabučiai. Tos Vyriausybės programoje taip pat buvo numatyta, kad jau 2011 metais Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje bus pastatytos jėgainės, kurios, kūrendamos komunalines atliekas, gamins šilumą. Labai gaila, bet šie projektai liko popieriuje“, – apgailestavo Šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas.

Šią savaitę šalies vadovė ir energetikos ministras inspektavo „Vilniaus energijos“ neva ujamą Grigiškių šilumos tiekėją. Esą čia įsitvirtinusi monopolininkė neleidžia miestelio fabrikui nuo popieriaus gamybos atliekančią šilumą tiekti sostinei. Tačiau ar prezidentei, užuot rodžius išskirtinį rūpestį gal iš tiesų svarbiai vieno miesto problemai, nevertėtų padaryti to, ko nepadarė jos pirmtakai: susodinti už stalo ekspertus ir pagrindinių partijų atstovus, kad šie susitartų dėl veiksmų plano, siekiant energetinės nepriklausomybės ir perimamumo? Tam, kad politikai pagaliau liautųsi „energetikos kortą“ naudoti kovoje dėl rinkėjų.