Tuo tarpu, Seimas jau antrus metus iš eilės niekaip negali priimti įstatymo dėl atsinaujinančių energijos išteklių, kuris įpareigotų šalį iš esmės perorientuoti centralizuotai tiekiamos šilumos ūkį nuo gamtinių dujų į biomasės vartojimą. Pagal šį įstatymą, biomasės vartojimas šilumai pagaminti padidėtų nuo 20 proc. dabartinio lygio iki maždaug 70 proc. 2020 m.
Toks dramatiškas šuolis daugeliui gali atrodyti neįgyvendinamas dėl politinių/lobistinių priežasčių arba dėl tariamai brangios persiorientavimo kainos. Nustatyti, kokia ta kaina galėtų būti, yra šio rašto tikslas. Pasirinkta tik viena iš galimų biomasės alternatyvų rusiškoms dujoms – energetiniai gluosniai. Skaitytojui įdomiausias turėtų būti klausimas, kiek ši alternatyva kainuotų. Ar ji nekainuos daugiau nei dujų vartojimas pagal esamą tvarką?
Žemiau pateikti apskaičiavimai apima du pagrindinius atsijungimo nuo dujų vamzdyno išlaidų aspektus: (1) kaštus susijusius su energetinių gluosnių auginimu, priežiūra bei derliaus nuėmimu ir (2) naujų biomasės katilinių įrengimu. Tiek pirmosios, tiek ir antrosios investicijų kategorijos būtų įgyvendintos ne iš karto. Pirmoji užtruktų ilgiau, gal net du dešimtmečius, nes ji susijusi su žemės ūkio procesais ir įtrauktų į palyginamai naują veiklą tūkstančius ūkininkų/augintojų bei kitų specialybių darbuotojus. Antrąją kategoriją investicijų įmanoma įdiegti per 10 metų, nes naujų katilinių įrengimas yra daugiau pramoninio pobūdžio ir todėl lengviau apskaičiuojamas. Pasirinktas 30 metų visų biomasės investicijų įdiegimas. Būtent tiek gyvuoja ir duoda derlių energetinių gluosnių plantacijos, o naujųjų biomasės katilinių tarnavimo laikotarpis turėtų tęstis porą dešimtmečių ir ilgiau.
Kad būtų paprasčiau, šios 30 metų investicijos į biomasės šilumos ūkį yra perskaičiuojamos į vienų metų išlaidas. Taip bus lengviau palyginti šių dvejų šilumos modelių – paremtų dujomis bei energetiniais augalais - tikrą kainą vartotojui. Kokias sumas Lietuva kasmet išleidžia pirkdama dujas iš užsienio yra žinoma. Kiek mūsų šalis turėtų išleisti kasmet, kad įgyvendintų realią alternatyvą dujoms, bus pateikiama žemiau. Užtenka palyginti vien metinę dujų importo kainą (net neskaičiavus dujų šilumos ūkio išlaikymo kaštus) su biomasės alternatyva (įtraukiant visas įmanomas išlaikymo išlaidas), kad įsitikinti, jog gamtinių dujų vartojimas šilumai gaminti yra nepaprastai nuostolingas mūsų šaliai.
Lietuva kasmet sunaudoja maždaug 9,2 milijonu MWh energijos centralizuotai tiekiamai šilumai. Visiškai padengti tokį šilumos poreikį dabar tenka deginti daugiausia importuotas dujas, kurios šaliai kainuoja 1,5 milijardų litų kasmet. Kaip plačiai žinoma, ši kaina tampa nepakeliama našta daugeliui mažai uždirbančių piliečių. Tuo tarpu, mūsų kaimynai Švedijoje bei Suomijoje, nors daug turtingesni, atsisako iškastinio kuro šilumai gaminti. Jos sėkmingai naudoja vietinį biomasės kurą (daugiausiai medžio drožles) padengti du trečdalius savo šilumos poreikių.
Lietuva taip pat turi didžiulį biomasės potencialą, kurį pradėta išnaudoti 1996 m., kai buvo pastatyta pirmoji biomasę vartojanti katilinė Molėtuose. Šiuo metu miško kirtimo atliekos bei malkos padengia 20 proc. centralizuotai tiekiamos šilumos poreikių. Medžio kuru (malkomis, medžio atliekomis, pjuvenomis, miško kirtimo atliekomis) šildomi tokie rajonų centrai kaip Tauragė, Vilkaviškis, Marijampolė, Kelmė, Raseiniai, Biržai, Ignalina, Švenčionys, Varėna ir daugelis kt. Šių rajonų vartotojai jau dabar džiaugiasi vidutiniškai ketvirtadaliu pigesne šiluma. Specialistai mano, kad šį medienos vartojimo rodiklį galima padidinti iki 30 proc. Daugiau pagaminti kuro iš miško nėra įmanoma, nes esamas plotas turi patenkinti baldininkų, statytojų, eksportuotojų ir kitų poreikius. Palaipsniui augant paklausai biomasei, išvengti medienos trūkumą galima įveisiant greitai augančius gluosnius, kurių energetinės savybės yra tokios pat kaip malkų, pjuvenų ar medžio atliekų.
Lietuvoje dirvonuoja milžiniškas, 500 000 ha, žemės plotas, kuris galėtų būti apsodintas augalais, duodančiais stambius kiekius šilumos energijos. Vieno gluosnių ha metinis prieaugis leistų pagaminti maždaug 40 MWh šilumos. Pasodinus 100 000 ha dirvonuojančių žemių energetiniais gluosniais, kasmet užaugtų 4 milijonų MWh energetinis ekvivalentas. Tam, kad padengti 70 proc. Lietuvos metinio centralizuotai tiekiamos šilumos poreikio, reikėtų panaudoti maždaug 160 000-200 000 ha nenaudojamų žemės ūkio paskirties žemių. Siekiama 70 proc. rodiklio, nes tokį skaičių numato pasiekti 2020 m. Atsinaujinančių energijos išteklių įstatymas. 40 MWh šilumos ekvivalento prieaugis kasmet yra optimalus. Praktikoje pirmų metų energetinių gluosnių prieaugis dar yra palyginus menkas, nes jų šaknų sistema nespėja pilnai išsivystyti. Taip pat galimos ir nepalankios oro sąlygos. Todėl pasirinktas konservatyvesnis 200 000 ha plotas, kuris duotų 8,0 milijonus MWh kasmet.
Tiesa, kad miško įveisimas taip pat padidintų biokuro išteklius, tačiau, jis duotų medieną tik po keliasdešimt metų. Žymiai greitesnį rezultatą pasiektų žemės savininkas, pasodinęs Švedijoje veistus greitai augančius gluosnius (Salix viminalis). Naujausios veislės auga vidutiniškai 8 kartus greičiau nei įprastiniai medžiai. O tai reiškia, kad augintojas susilauktų pirmo medžio kuro derliaus jau po 3-4 metų. Gluosnių plantacijų stiebus galima pjauti kas 3 metai, o šių subrendusių augalų metinis prieaugis siekia vidutiniškai 20 tonų iš vieno ha. Kartą pasodinus, plantacija eksploatuojama apie 30 metų. Užaugusi mediena yra tinkama šilumai gaminti ne tik rajoninėse katilinėse, bet ir nuosavuose namuose. Kaloringumo atžvilgiu 20 tonų gluosnių skiedrų prilygsta 5 tonoms akmens anglies.
Daugelis skeptikų mano, kad alternatyvioji energetika labai brangi. Iš tikrųjų, reali padėtis dėl energetinių gluosnių - visiškai kitokia. Gluosnių plantacijų įveisimas ir dviejų metu priežiūra siekia apie 5 000 Lt vienam ha. Po dviejų metų, plantacijai priežiūros reikia labai mažai. Įveisti ir tinkamai prižiūrėti 200 000 ha plotą kainuotų 1 mlrd. Lt, maždaug 70 proc. tiek, kiek kasmet išleidžiama už dujų importą. Skirtumas tas, kad ši 1 mlrd. Lt suma yra vienkartinė investicija į ateitį, kuri leistų eksploatuoti 200 000 ha energetinių gluosnių plotą 30 metų. Išdalinus investiciją į energetinių gluosnių verslą per 30 metų, kasmetinės išlaidos būtų tiktai 33,3 milijonų Lt, o už dujas tenka mokėti kasmet 1 mlrd. Lt, kurie iškeliauja į užsienį.
Kitos stambesnės išlaidos yra susijusios su derliaus nuėmimu. Tektų skirti 900 litų vienam ha kas 3 metus, kad specializuotas kombainas galėtų nupjauti ir susmulkinti gluosnių medieną. 200 000 ha nupjovimo bei susmulkinimo kaina būtų 180 mln. Lt, o metinės išlaidos siektų 60 mln. Lt. Dar tektų pridėti 40 mln. Lt gluosnių skiedrų transportavimo į katilines kainą. Reikėtų vežti vidutiniškai 4 mln. tonų skiedrų kasmet iki 100 km spinduliu.
Vieno specializuoto kombaino kaina – apie 1 mln. Lt. Jų reikėtų maždaug 200 minimam plotui aptarnauti (kaina - 200 mln. Lt). Vienas kombainas per sezoną gali aptarnauti 1 000 ha. Perskaičiavus šią sumą į metines išlaidas, kombainams įsigyti reikėtų 6,7 mln. Lt. Kadangi kombainai jau po 15 metų susidėvėtų, reikėtų padidinti pastarąją sumą iki 13,4 mln. Lt.
Susumavus visas stambesnes auginimo bei nuėmimo išlaidas (33,3 mln. + 60 mln. + 40 mln. + 13,4 mln. Lt), gaunasi 146,7 mln. litų kasmetinių išlaidų.
Kita šio verslo pusė – biomasės katilinės. Jos yra brangesnės nei dujų. Pasak Lietuvos šilumos tiekėju asociacijos, pertvarkyti šalies šilumos ūkį į biomasės vartojimą, pastatant tam reikiamą kiekį naujų katilinių, kainuotų 1,23 mlrd. Lt. Kaip jau minėta, ši pertvarka numato padidinti biomasės vartojimo dalį nuo dabartinio 20 proc. rodiklio iki 70 proc. 2020 m. Perskaičiavus 1,23 mlrd. Lt vienkartinę investiciją per trisdešimt metų, išeitų 41 mln. Lt išlaidų kasmet.
Taigi, centralizuotai tiekiamos šilumos ūkio perorientavimas į energetinių gluosnių kurą iki 70 proc. rodiklio, kainuotų 187,7 mln. Lt kasmet. Tai reiškia, kad mūsų dujų deginimu paremtas šilumos ūkis šaliai kainuoja apie 5 kartus daugiau nei naudojant energetinius gluosnius.
