Tokios nuomonės apie A. Kubiliaus ministrų kabineto prioritetų dėliojimą laikosi ekonomistas Raimondas Kuodis.
„Dievas duoda arba ne suvokimą, kas yra prioritetas, o kas ne“, - TV3 laidoje „Savaitės komentarai“, - sakė R. Kuodis.
- Regis, krizė Lietuvoje buvo pasibaigusi, bet kitų metų biudžeto svarstymas yra labai įtemptas. Ar mes grįžome į 2009-2010 m.?
- Čia yra požiūrio reikalas. Daug kas sako, kad ta pirmoji krizės banga tiesiog nebuvo pasibaigusi, čia buvo toks laikinas pagerėjimas prieš kažką rimtesnio. Ir iš tikrųjų tai, kas vyksta dabar Europos finansų sistemoje, labai panašu į tai, kas buvo 2008 m. Lietuvai reikia galvoti, ką čia daryti artimiausiais metais, ir biudžetas šiuo požiūriu yra kritiškai svarbus.
- Pastaruosius trejus metus Vyriausybė kalbėjo apie taupymą, taupymą ir taupymą. Tai negi tai reiškia, kad ne visai taupė, jeigu dabar tokia įtampa?
- Na, matote, ekonomiką reikia gaivinti ne taupant, bet protingai leidžiant pinigus. Antras dalykas, labai dideli rezervai yra šešėlinėje ekonomikoje. Kaip niekur kitur, Lietuva turi labai didžiulę šešėlinę ekonomiką, ten ir yra tie tikrieji resursai.
- Bet tie resursai nepaimti?
- Ne, tiesiog nėra noro paimti. Valstybė turėtų protingai skatinti ekonomiką per projektus, kurie turi ekonominę prasmę. Nes kiek šnekame apie šildymą, apie renovaciją – viskas stovi vietoje. Antra vertus, valstybė suranda pinigų visiškai odioziniams dalykams – pavyzdžiui, „Rail Baltica“, Balsių mokyklai, kur už beprotiškus pinigus prisiimti įsipareigojimai. Šitiems dalykams valstybė pinigų randa.
- Iš tikrųjų labai paradoksaliai skamba: diskusija dabar vyksta dėl 600 mln. Lt, skirtų kompensuoti pensijoms, bet tuo pat metu, kaip ir sakėte, yra vykdomi grandioziniai projektai, kurių reikalingumas ir pagrįstumas yra abejotini. Tai kaip dabar suprasti – iš kur projektams atsiranda pinigų, o pensininkams, kurių dažnas balansuoja ant skurdo ribos, jų nėra. Ir tai tampa didžiausia problema, dėl kurios vos ne griūna koalicija?
- Nėra šalyje normalios kontrolės. Ekonominė logika sako, akivaizdu, jeigu turi reikalą su dideliais pinigais, tai turi būti daug akių, kurios pasižiūrėtų į tą projektą, ar ten viskas tvarkoje, ar nepermoka valstybė. Bet ką mes turime? Turime išdalinę savivaldos lygmeniui vykdyti kažkokius didelius projektus kai, tame savivaldos lygmenyje smegenų, švelniai tariant, nėra labai daug ir gaunasi taip kaip gaunasi.
Šalis įsivelia, gal centrinei valdžiai net nežinant, į tokius projektus. Nepaisant to, kad yra krūvos institucijų – Valstybės kontrolė, Seimo komitetai. Jie turi žiūrėti, bet jie paprastai žiūri post factum, kai šaukštai po pietų – viskas padaryta, sutartys pasirašytos, įsipareigojimai prisiimti, tai tada belieka palinguoti galvytėmis, nueiti į kelias laidas ir pašnekėti, kaip blogai.
- I.Šimonytė pasiūlė visoms ministerijoms nupjauti po 2 proc. išlaidų ir laive kilo didžiulis maištas. Bet susitarė. Vadinasi, pinigų iš kažkur rado – ir pensininkams, ir ministerijoms?
- Prieš visus rinkimus būna maištai – didesni ar mažesni. Galime tai vadinti korupcijos forma, kai demokratinė sistema veikia taip, jog Seimo nariai, išrinkti vietose, stengiasi bendrą biudžeto paklodę patempti į savo pusę. Visi tą daro, tai ta biudžeto paklodė tiesiog plyšinėja. Politikui, pavyzdžiui, kritiškai svarbu išasfaltuoti centrinę miestelio gatvę, jis tiesiog taip perkasi balsus. Ir tai yra korupcija, bet Lietuvoje tas taip nevadinama.
- A. Kubilius atrodė pažangus politikas, kalbėjo apie kaštų ir naudos analizę, kalbėjo apie taupymą, užsispyręs ėjo į priekį, bet kas nutiko, kad jis nekontroliuoja padėties ir nedaro to, ką žadėjo padaryti?
- Dievas duoda arba ne suvokimą, kas yra prioritetas, o kas ne.
- A. Kubilius neturi to suvokimo?
- Na, aš manau, kad yra rimtų problemų su tuo, nes kai ekonomika skęsta, žiūrėti į 2030-uosius metus, skirti dėmesį ilgalaikiam strategavimui – tai, atrodo, ne laiku ir ne vietoje. Arba bandymas į Lietuvą atvesti kelis investuotojus, kurie paprastai kuria darbo vietas žmonėms, kurie jas jau turi, tik geresnes, pamirštant didžiąją dalį paprastų žmonių, kaimo vyrų, kurie dirbo statybų sektoriuje ir galėjo sėkmingai tą daryti masinio renovavimo projekte. Ir, beje, tas viskas vyktų už „Gazprom“ pinigus – biudžetui nauda iškart 40 proc.
Bet šitiems dalykams kažkaip skiriama lygiai tiek pat dėmesio, kiek kitoms smulkmenoms. Yra bėda, kad nesuvokiama, ką reikia daryti. Iš tikrųjų, jeigu žmonės žiemą turi pinigų tik šildymui ir trupučiui maisto, tai kaip mes gaivinsime tą ekonomiką, kai viską išleidžiame pro langus, atiduodam pinigus „Gazprom“, kai galėtų žmonės daugiau tos mėsytės nusipirkti, duonytės ar pienuko.
-Tai kitais metais veršimės diržus eilinį kartą?
- Gali taip būti, neatmestina tokia galimybė. Mes iš tikrųjų nesame padėties ir savo laimės šeimininkai, nes esame maži, atviri ir tos panikos bangos, tarp jų ir per masines informacijos priemones, sklinda milžinišku greičiu.
