„Atrodo gana keistai“, – gegužės mėnesį duodamas interviu sakė 46-erių metų vadovas. Bet kadangi 200 darbuotojų kolektyve trūksta net penkiolikos žmonių, o neįvykdžius įsipareigojimų jiems gresia finansinės baudos, kitos išeities nebuvo, teigė jis.
A.Schulte-Suedhoffo šeimos įmonei „Schuko“ ir tūkstančiams kitų įmonių visoje Vokietijoje tokie sunkumai tampa vis dažnesni ir daro vis didesnę žalą.
„Galėtume parduoti daugiau, – pridūrė jis. – Svarbiausias trūkumas – darbo jėga.“‘
Remiantis Vokietijos vyriausybės tyrimų instituto modeliavimu, šalies darbo jėga, kurią sudaro 47 mln. darbuotojų, jau artimiausiu metu nustos augti. Galbūt jau nustojo.
Šis momentas taps ekonominio superciklo, kuris karo sugriautą šalį pavertė gamybos galiūne ir viena turtingiausių pasaulio šalių, piku. Kad ir kas būtų toliau, epocha, kai dėl nuolatinės darbo jėgos plėtros kilo vokiečių pragyvenimo lygis, artėja į pabaigą.
„Tie laikai baigėsi, – kiek anksčiau šiais metais pareiškė plėtros bankas KfW. – Tolesnio klestėjimo augimo pamatas trupa.“
Jei neįvyks esminių pokyčių, artimiausiais metais Vokietijos darbo jėga smarkiai susitrauks, o tai pakenks ekonominiam augimui, padidins infliacijos spaudimą ir sukels ypač rimtų sunkumų tokioms gamybos įmonėms kaip „Schuko“, kurios yra didžiausios Europos ekonomikos stuburas. Per ateinantį dešimtmetį darbo jėgos pasiūla sumažės 3 mln. žmonių, arba 7 proc., nebent į pensiją išeinančius vokiečius pakeistų žymus migrantų antplūdis.
Vien tam, kad šalis išlaikytų iki tol fiksuotą lygį, jai reikia 400 000 naujų atvykėlių per metus. Nors šis skaičius buvo pasiektas įvairiais laikotarpiais praeityje, migraciją į Vokietiją paskatino pabėgėliai iš tokių šalių kaip Sirija ir Ukraina. O po tų metų patirties rinkėjai skeptiškai vertina pažadus, esą migracija gali paskatinti ekonomikos augimą. Tuo buvo tikinama dar 2015 metais, tačiau po penkerių metų tik maždaug pusė per tą bangą atvykusių pabėgėlių susirado darbą.
A.Schulte-Suedhoffas šią krizę lygina su klimato kaita: tai lėtai vykstanti abstrakti katastrofa, kurią politikos formuotojai matė jau daugelį metų. Kaip ir pasaulinio atšilimo atveju, teigia jis, siūlomi sprendimai atrodo netinkami.
„Šiai temai neskiriama jokio dėmesio, – sakė jis. – Prioritetai atrodo kiek beprotiški.“
Darbingo amžiaus gyventojų skaičius Vokietijoje aukščiausią tašką pasiekė dar praėjusio amžiaus pabaigoje, tačiau dėl milijonų atvykusių imigrantų ir didėjančio dirbančių moterų skaičiaus šaliai kurį laiką pavyko išvengti demografinio nuosmukio. Visgi abi šios tendencijos dabar silpnėja, į pensiją išeinant „kūdikių bumo“ kartos atstovams.
Tarptautinio valiutos fondo (TVF) prognozės taip pat niūrios. „Gyventojų senėjimas jau dabar kelia problemų, kurios artimiausiais metais tik dar labiau paaštrės“, – gegužės mėnesį žurnalistams sakė Kevinas Fletcheris, vadovavęs neseniai į Vokietiją atvykusiai TVF misijai.
Artimiausią dešimtmetį Vokietijai gresia didesnis demografinis spaudimas ekonomikos augimui nei bet kuriai kitai Vakarų valstybei, prognozuoja „Bloomberg Economics“. Tik Japonija – istoriškai uždaresnė visuomenė, kurioje moterų darbinis aktyvumas mažesnis, o gyventojų senėjimas spartesnis, – šioje trajektorijoje lenkia Vokietiją.
Du pagrindiniai svertai, kuriais gali pasinaudoti politikos formuotojai, yra didinti darbuotojų skaičių ir kuo geriau išnaudoti jau dirbančius darbuotojus. Įgyvendinti abi šias priemones gali būti išties nelengvas iššūkis.
Migracija buvo nemaža paspirtis Vokietijos ekonomikai ir tebėra labiausiai tikėtinas būdas pakeisti šalies vystymosi trajektoriją. Darbo ministras Hubertusas Heilas pažadėjo, kad vyriausybė „visomis išgalėmis“ sieks pritraukti kvalifikuotų darbuotojų. Tačiau imigrantų iš Centrinės ir Rytų Europos banga lėtėja, gyvenimo lygiui šiose šalyse vejantis Vokietiją.
Per pastarąjį dešimtmetį šalyje padaugėjo vizų, išduodamų kvalifikuotiems darbuotojams Indijoje, Filipinuose ir Indonezijoje. Šią savaitę H. Heilas kartu su užsienio reikalų ministre Annalena Baerbock keliauja į Lotynų Ameriką, – vienas šio vizito tikslų yra pritraukti į šalies darbo rinką kuo daugiau kvalifikuotų darbuotojų.
Tačiau imigracija tebėra politiškai slidus klausimas, o Vokietijos visuomenė stengiasi integruoti milijoną pernai atvykusių ukrainiečių. Vietos pareigūnų teigimu, mokyklos perpildytos, trūksta būstų, o Vokietijos antimigracinės partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) palaikymas auga.
Italijoje, kuri turėtų tapti kita rimtų demografinių sunkumų krečiama Europos Sąjungos šalimi, tik 40 proc. darbingo amžiaus moterų yra ekonomiškai aktyvios, o tai reiškia, kad yra papildomų darbo jėgos išteklių, kuriuos galima būtų pritraukti. Tačiau Vokietija šiuos išteklius jau išnaudojo. Per pastaruosius 30 metų moterų aktyvumo rodiklis padidėjo maždaug 10 procentinių punktų, ir dabar jis prilygsta JAV ir lenkia kitas didžiąsias ES šalis.
Viena iš grupių, kurią Vokietijai galbūt pavyks sėkmingiau pritraukti, yra pensinio amžiaus žmonės. Nors nuo 2000 metų šiuo aspektu pasiekta nemažos pažangos, pastaruosius kelerius metus situacija stagnuoja. Tik mažiau nei 9 proc. 65-erių metų ir vyresnių vokiečių dirba, palyginti su beveik 20 proc. analogišku rodikliu Jungtinėse Valstijose ir maždaug su kas ketvirtu vyresnio amžiaus japonu. Palaipsniui ilgėjant pensiniam amžiui, kuris iki 2030 metų pasieks 67 metus, ši grupė žmonių turėtų padidėti, tačiau tik iš lėto.
Pasak A. Schulte-Suedhoffo, jo įmonė stengiasi įtikinti ilgamečius darbuotojus toliau dirbti ir sulaukus pensinio amžiaus. „Laimei, kai kurie noriai sutinka tęsti darbus, – sakė jis. – Priešingu atveju situacija būtų dar baisesnė.“
Net jei Vokietijai bus sudėtinga padidinti darbuotojų skaičių, – nesvarbu, ar pritraukiant darbo jėgą iš užsienio, ar paskatinant žmones atidėti išėjimą į pensiją, – ateityje augimas vis dar gali būti skatinamas didinant kiekvieno darbuotojo pagamintos produkcijos kiekį. Ne paslaptis, kad daugelį metų Vokietijos galingo ekonomikos variklio pranašumas buvo pavydėtinas produktyvumas, kurį skatino tūkstančiai aukštųjų technologijų inžinerijos ir automobilių pramonės įmonių – nuo smulkiųjų ir vidutinio dydžio, dar vadinamų „Mittelstand“, įmonių iki pasaulinių milžinių, tokių kaip „Siemens AG“ ir „Volkswagen AG“.
Tačiau dešimtmečiais iki pasaulinės finansų krizės sparčiai augęs Vokietijos darbo našumas pastaraisiais metais stagnavo. Nuo 2015 metų jis padidėjo mažiau nei 2 proc., palyginti su 8 proc. JAV per tą patį laikotarpį, rodo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenys.
Vienas iš veiksnių, lemiančių tokią situaciją, yra tai, kad šalis smarkiai atsilieka nuo kitų šalių, pereinančių į skaitmeninį amžių. Pagal Europos Komisijos (EK) skaitmeninės ekonomikos ir visuomenės indeksą 2022 metais Vokietija užima 13 vietą iš 27 valstybių narių ir vos vos lenkia ES vidurkį.
"ChatGPT" fenomenas šiemet sukėlė naują optimizmo pliūpsnį: tikimasi, kad dirbtinis intelektas ir robotika gali padėti tokioms išsivysčiusioms ekonomikoms kaip Vokietija valdyti senstančią visuomenę. Tačiau A. Schulte-Suedhoffas nemano, kad tai bus „sidabrinė kulka“.
Naujosios technologijos gali padidinti našumą, tačiau robotams aptarnauti ir skaitmeninei infrastruktūrai sukurti vis tiek reikia kvalifikuotų darbuotojų, teigia jis, o tai ir yra pagrindinė šalies problema.
Aukštųjų technologijų gamybos ir inžinerijos pramonės šakos, kurios nuo seno yra Vokietijos konkurencinio pranašumo pamatas, anksčiau buvo nuolat papildomos kvalifikuotų darbuotojų srautu iš šalies plačiai reklamuojamų profesinių mokyklų ir pameistrystės programų. Tačiau jauni vokiečiai nebenori mokytis šių įgūdžių.
Po to, kai pastaraisiais metais pastebimai sumažėjo kandidatų, jau dabar jų yra maždaug 100 000 mažiau nei turimų laisvų darbo vietų. Vis daugiau studentų vietoj šių mokslų renkasi studijas universitete, o dėl pandemijos atsirado papildomų kliūčių, trukdančių įmonėms rasti potencialių kandidatų.
A.Schulte-Suedhoffas supranta, kad ekonominiais sumetimais būtų racionalu perkelti savo veiklą į dinamiškesnę gamybos vietą, pavyzdžiui, Meksiką, kur jis galėtų pasinaudoti kvalifikuotų darbuotojų pasiūla, tačiau pripažįsta, kad toks variantas ne jam. „Esu per daug patriotiškas“, – sako jis.
Vis dėlto jis pesimistiškai vertina savo šalies perspektyvas, jei nebus esminių pokyčių, kuriais būtų sprendžiamos demografinės problemos.
„Kitu atveju mes tiesiog turime apriboti save ekonomiškai ir susitaikyti su tuo, kad augimas vyksta kitur“, – teigia jis.
