Europos centriniam bankui sunkiai stengiantis pasiekti savo išsikeltą kainų stabilumo tikslą (nepaisant didelių monetarinių stimulų), tiek prezidentė Christine Lagarde, tiek jos pirmtakas Mario Draghi ragino galimybių turinčias vyriausybes – ir euro zoną kaip visumą – didinti išlaidas.
Tačiau Danielis Grosas ir Angela Capolongo iš Europos politikos studijų centro Briuselyje paskaičiavo, kad tokie veiksmai neatneštų nieko gero. Pasitelkę įvairius modelius jie panagrinėjo, ką ekonomikai reikštų išlaidų padidinimas, lygus 1 proc. bendrojo vidaus produkto.
„Bendra išvada aiški. Norint infliacijai ar palūkanų normoms padaryti bent nedidelį poveikį, reikia labai didelio fiskalinio deficito, – antradienį portale VOX rašė D. Gros ir A. Capolongo. – „Nuosaiki“ fiskalinė politika negali pritempti infliacijos arčiau 2 proc.“
Unikali kombinacija
Tuo tarpu Vokietijos „Bundesbank“ paskelbtas straipsnis nušvietė euro zonos darbines praktikas ir jų poveikį vartotojų kainoms.
Tyrime nustatyta, kad palyginus su kitomis išsivysčiusiomis ekonomikomis, valiutos blokas išsiskiria „unikalia“ aukšto prociklinio darbo našumo, žemo nedarbo lygio ir stabilios infliacijos kombinacija.
Paprasčiau tariant, išaugus paklausai, kompanijos reaguoja per tą patį laiko tarpsnį pagamindamos daugiau produkto – jos nei pasamdo daugiau darbuotojų, nei pratęsia darbo valandas. Jei paklausa krenta, produkcija irgi mažinama, nors darbo jėga nebūtinai sumažėja.
Priešingos tendencijos stebimos tokiose šalyse kaip JAV ir Jungtinė Karalystė, kur trintis darbo rinkoje mažesnė. Rezultatas toks, kad euro zonos nedarbo lygis yra stabilesnis, nors daugelyje valstybių narių jis yra aukštas.
ECB nelaimei, kompanijų galimybės padidinti produktyvumą, siekiant patenkinti išaugusią paklausą, reiškia, kad jų išlaidos padidėja nedaug, todėl jos nėra skatinamos pakelti kainas.
