Ikimokyklinio ugdymo vadovų delegacijos dalyvės užkopė į Dzingango kalną Dziangsi provincijoje, kad išgirstų, kaip trečiojo dešimtmečio pabaigoje gyveno Komunistų partijos pirmosios „sovietinės bazės“ nariai.

„Apsilankymas čia sukėlė labai daug emocijų, – pasakoja Gao Hongli. – Ketiname išsinešti raudonąją dvasią, kurią čia radome, į savo vadovaujamus vaikų darželius.“

Kinijai ruošiantis antradienį minėti 70-ąsias Liaudies Respublikos metines, partija pasitelkė istoriją, kad primintų savo ideologiją – ypač tiems, kurie užima įtakingas pozicijas. Už šventiškos dvasios stovi prezidento Xi Jinpingo kampanija, skirta suartinti partiją ir šalį – kampanija, taip pat apimanti baimę keliančias antikorupcines priemones bei nesibaigiančius politinius patikrinimus.

Partija skatina patriotinę nostalgiją, tikėdamasi piliečių palaikymo sulėtėjus ekonomikai – bei tvirtesnės paramos Xi Jinpingui, kuris kovoja su kelis mėnesius trunkančiais pilietiniais neramumais Honkonge ir išoriniais iššūkiais, kuriuos jam meta prezidento Donaldo Trumpo vadovaujamos Jungtinės Valstijos.

„Xi Jinpingo administracijos pastangos atgaivinti ir sustiprinti komunistinę ortodoksiją yra tiesiogiai susijusios su KKP susirūpinimu dėl savo politinio teisėtumo ir režimo stabilumo, – teigia knygos „Kinijos naujoji Raudonoji gvardija: radikalizmo sugrįžimas ir Mao Zedongo atgimimas“ ("China’s New Red Guards: The Return of Radicalism and the Rebirth of Mao Zedong") autorius Jude'as Blanchette'as. – Xi Jinpingas baiminasi, kad jei Kinijos žmonėms nebus nuolat primenama apie didingus ir šlovingus KKP laimėjimus, jie žiūrės į juos abejingai arba, dar blogiau, priešiškai.“

Kaip savo 2016 m. kalboje sakė pats Xi Jinpingas, „tik patyrę revoliucijos epochos sunkumus žmonės gali iš tikrųjų gauti išsilavinimą“. Kinijos vadovas pažymėjo, kad raudonasis turizmas gali suteikti šaliai „raudoną dvasinį krikštą“.

Siekdama įgyvendinti šią lyderio viziją, vyriausybė 2016–2020 m. skyrė 2,64 milijardus juanių (370 milijonų dolerių) raudonajam turizmui vystyti, paversdama jį rimtu verslu. Remiantis vyriausybės statistika, kelionėms į vietas, susijusias su šalies komunistine revoliucija, 2018 m. pirmąjį pusmetį buvo skirta 10 proc. vietinio turizmo išlaidų. Valstybinės žiniasklaidos paskaičiavimu, raudonojo turizmo objektuose per metus apsilanko 800 milijonų žmonių.

Xi Jinpingo pritarimas padrąsino į šią tendenciją įsitraukti ir verslo lyderius, kurie siunčia savo darbuotojus į raudonąsias ekskursijas, kad pademonstruotų ištikimybę partijai.

45 Kinijos technologijų kompanijų, įskaitant „Tencent Holdings Ltd.“ remiamas „Zhihu“ ir „Kuaishou“, vadovai birželio mėnesį išvyko į Fudzianą studijuoti KKP istorijos ir ideologijos. „Dalian Wanda Group“ įkūrėjas milijardierius Wang Jianlinas planuoja Janane pastatyti 1,7 milijardo dolerių pramogų parką, kad paminėtų partijos įkūrimo 100-ąsias metines 2021 metais.

Kalnų prieglobstis

Medžiais apaugusiame Dzingango kalne anuomet uždrausta Komunistų partija 1927 m. slėpėsi nuo nacionalistinės vyriausybės. Daugelis tiki, kad būtent čia revoliucionieriai sugalvojo taktiką, kuri jiems 1949 m. padėjo nuskinti pergalę.

„Iki tol Kinija sekė sovietine urbanistinės revoliucijos strategija, tačiau Dzingango kalne gimė miestus supančių provincijų strategija“, – aiškina buvęs Kinijos nacionalinio gynybos universiteto profesorius Cao Hongas, į memorialinę vietą keliaujantis specialiai tam skirtu Pekino traukiniu, kuriame eksponuojami partijos istorijos vaizdai, o bilietų konduktoriai traukia revoliucines dainas.

Cao Hongas, kuris tvirtina esąs buvusio Kinijos lyderio Mao Zedongo kraujo giminaitis, į Dziangsi važiuoja pristatyti paskaitų ciklo Cadre kolegijoje. Anot jo, iš anų XX amžiaus pradžios revoliucinių strategijų išminties galima pasisemti ir šiandien. „Galima sužinoti apie pirminę revoliucijos reikšmę ir pasimokyti partinės drausmės“, – teigia jis.

Tuo pačiu traukiniu važiuoja ir privačių bei valstybinių kompanijų atstovai, vykstantys į Dzingango kalną dalyvauti mokymuose ir praktiniuose užsiėmimuose apie partijos kultūrą ir revoliucinius metodus. „Tikslas – sukurti korporatyvinę kultūrą su kiniškomis charakteristikomis“, – sako Cao Hongas.

Liu, privačios internetinės leidyklos darbuotoja, prašiusi, kad jos pavardė nebūtų minima, teigia, kad raudonosios kultūros mokymai jai – atlygis už darbštumą; be to, jos vaidmuo leidykloje reikalauja aiškaus partijos principų suvokimo. „Tai labai puiki galimybė. Ne visi gali ja pasinaudoti“, – džiaugiasi ji.

Nuo tada, kai daugiau nei prieš 40 metų Kinija ėmėsi ekonominių reformų, jos lyderiai propagavo komunistines vertybes kaip būdą izoliuoti partijos valdymą nuo tarptautinio kapitalizmo ir vakarietiškos kultūros. Tačiau po to, kai devintajame dešimtmetyje Deng Xiaopingas nutarė atverti šalies ekonomiką, sukaupti turtai sukūrė viduriniąją klasę, turinčią merkantilesnių siekių.

Prieš septynerius metus valdžią perėmęs Xi Jinpingas stengiasi iš naujo įtvirtinti partijos viešpatystę. Komunistų partijos ląstelės prisiima vis reikšmingesnį vaidmenį privačiose ir valstybinėse kompanijose, o universitetai įveda papildomas marksizmo teorijos pamokas. 2018 m. spalio mėnesį vykusiame partijos susirinkime Xi Jinpingas pakartojo Mao sentenciją: „Rytams, vakarams, pietums, šiaurei, centrui – partija vadovauja viskam.“

Raudonasis atgimimas Dzingango kalne atrodo kaip kažkas tarp atostogų stovyklos ir karinių mokymų bazės. Visuotinai segimi raudoni ženkliukai žymi lankytojus, kurie yra partijos nariai: daugelis jų šiems 3–7 dienų mokymams išsinuomavo raudongvardiečių uniformas.

Paslaptys ir aukos

Grupės iš privačių kompanijų, valstybinių įmonių ir vyriausybės departamentų rikiuojasi į eilę lipti stačiais laiptais, vedančiais į revoliucijos kankinių šventovę, kur, apsupti medžių ir kalnų panoramos, padeda vainikus ir viešai atnaujina savo priesaikas partijai. Iškėlę kumščius, jie įsipareigoja „saugoti partijos paslaptis“ ir pasižada „paaukoti dėl partijos viską“.

Apačioje mieste įsikūrusiose drabužių parduotuvėse, antikvariatuose ir vyriausybiniuose turizmo centruose galima rasti tradicinių Mao suvenyrų, atvirukų su kūju ir pjautuvu bei darbininkų skulptūrėlių. Tačiau labiausiai išsiskiria atminimo smulkmenos su Xi Jinpingo atvaizdu. Vado veidas puikuojasi ant ko tiktai nori, nuo lėkščių iki plakatų ir knygų.

Nedideliame kambarėlyje buvusiame kariniame štabe kadrai rikiuojasi eilutėn, kad galėtų pasėdėti kėdėje, kurioje kadaise kalbėdamas su vietiniais sėdėjo Xi Jinpingas.

„Xi Jinpingas – tikrai didis žmogus. Mes jį mylime, nuoširdžiai mylime“, – sako Liu Fang, ką tik pakilusi nuo vado kėdės. Ji atvyko į ekskursiją su pramonės asociacija, vadovaujama Guangsi jungtinio darbo fronto departamento. „Nuo tada, kai jis įvedė aštuonias kadrų taisykles, viskas pasikeitė. Visi turime jam padėkoti. Nors dabar sunkiau užsidirbti pinigų, mūsų gyvenimas pagerėjo.“
Toks susižavėjimas atspindi Xi Jinpingo vaidmenį tautos gyvenime, kurį jis pats sau sukūrė tada, kai prieš beveik septynerius metus tapo Komunistų partijos lyderiu. Jis panaikino konstitucines kadencijos ribas, leisdamas sau išlikti valdžioje visą gyvenimą, įtvirtino savo „centrinį“ statusą partijos valdymo chartijoje ir tapo pirmuoju lyderiu nuo Mao laikų, kuris tebebūdamas gyvas į šalies konstituciją įrašė savo asmeninę „mintį“. Valstybinė žiniasklaida jį vadina „tautos vadu“ – taip pat, kaip prieš kelis dešimtmečius buvo vadinamas Mao.

Tačiau atokiau korporatyvinių ekskursijų ir politinių piknikų viskas nebeatrodo taip idiliška. Miesto gyventojai, kaip ir daugelis kinų, jaučia ekonominio nuosmukio kartėlį.

Verslo nuosmukis

Sulaukdami mažai pavienių turistų, įmonių savininkai prisipažįsta priklausantys nuo organizuotų partijos narių grupių. Kai po pietų vėl prasideda mokymai, restoranai ištuštėja, o gatvės nuščiūva.

„Kadrai pinigų nešvaisto, – teigia 39-erių metų Zhao Nianas, kuriam priklauso juvelyrinių dirbinių parduotuvė Dadzingo kaime šalia Dzingango kalno. – Už jų maistą ir apgyvendinimą jau sumokėta, tokiems aukšto lygio žmonėms dovanojamos dovanos. Jiems nebūtina kažko pirkti iš tokių žmonių kaip mes.“

34-erių metų Dai Longjie, šeimininkaujantis gėrimų ir kostiumų nuomos parduotuvėje, skundžiasi, kad šiemet jo pajamos sumažėjo perpus.

„Pastaruoju metu čia labai tylu, – sako jis. – Nelengva užsidirbti pinigų, kurioje pramonės srityje bedirbtum.“

Vyras teigia, kad jo gimtajame Lušano mieste Dziangsi provincijoje tekstilės ir statybų darbuotojai masiškai atleidžiami iš darbo. „Nežinau, ar čia vyriausybės politika, ar kokia problema, bet šiuo metu daugybė žmonių negali rasti darbo, – sako Dai. – Žmonės sėdi dyki, neturėdami ko nusitverti.“

Dykinėjantys gamyklų darbuotojai – ne visai tas scenarijus, kuris derėtų su šlovinga darbininkų kovos istorija.