Net 82 proc. respondentų, apklaustų ataskaitai „Svajonių miesto nebeliko: bedarbystė ir aktyvi darbo rinkos politika Indijos miestuose“, pirmenybę teikė darbo garantijoms, ir tik 16 proc. – grynųjų pinigų pervedimams.
Netgi dauguma tų, kurie kilus pandemijai iš vyriausybės gavo piniginių išmokų, pirmenybę teikė darbo apsaugai, o ne finansinei paramai, rašo ataskaitos autorės Swati Dhingra ir Fjolla Kondirolli.
Šiuo metu federalinė vyriausybė visiems kaimo vietovių namų ūkiams finansiniais metais garantuoja bent 100 darbo dienų. Biudžeto asignavimai programai buvo padidinti praėjusiais metais, ir valdžios institucijos pranešė, kad programos dalyvių skaičius išaugo net 50 proc.
Tyrimo autorės pakartotinai susisiekė su respondentais Indijoje, apklaustais ankstesnėje apklausoje po pirmosios pandemijos bangos. Skirtingai nuo praėjusių metų, kai ministras pirmininkas Narendra Modi bandydamas sustabdyti viruso plitimą įvedė visuotinį karantiną, šį kartą judėjimo apribojimai buvo lokalizuoti, todėl ekonomika nukentėjo mažiau.
Vis dėlto tyrimas parodė, kad 40 proc. pakartotinai apklaustų darbuotojų praėjus dešimčiai mėnesių nuo karantino pradžios vis dar neturėjo nei darbo, nei atlyginimo.
„Jaunesni darbuotojai, prieš „Covid“ gavę mažesnius atlyginimus, patyrė didesnį bedarbystės lygį“, – rašo autorės, remdamosi 4763 asmenų atsakymais nuo šių metų sausio iki kovo mėnesių trijose mažesnes pajamas gaunančiose Biharo, Džarkando ir Utar Pradešo valstijose.
Keletas kitų tyrimo išvadų:
Miestų gyventojai buvo bedarbiai vidutiniškai pastaruosius šešis mėnesius.
Dirbančių asmenų, dirbusių visus metus, dalis sumažėjo perpus, lyginant su praėjusiais metais, o jų darbas vidutiniškai sutrumpėjo šešiomis valandomis per savaitę. Vyriausybės programos, tokios kaip valstybinis draudimas, dažnai nepasiekia mažas pajamas gaunančių miestų teritorijų.
Mažiau nei 1 proc. respondentų galėjo pasinaudoti šiomis vyriausybės išmokomis.
