Keleri menko kainų augimo metai, dar labiau apsunkinti tokių galingų reiškinių, kaip demografiniai pokyčiai ir globalizacijos bei technologijų įkvėptos permainos, dar neatsisakė vilčių, kad pagaliau sulauksime atoslūgio. O kai tai įvyks, teigia infliacijos pranašai, centriniai bankai bus užklupti nepasirengę.
Kenas Griffinas, 30 mlrd. dolerių rizikos draudimo fondo „Citadel“ įkūrėjas, naujausią prognozę pateikė praėjusią savaitę, Niujorko ekonomikos klubą perspėdamas, kad JAV „absoliučiai nėra pasirengusi infliacijos aplinkai“.
Ir jis toks ne vienas. „BofA Securities Inc.“ pasaulinių ekonominių tyrimų vadovas Ethanas Harrisas sausio mėnesį paskelbė pranešimą pavadinimu „Infliacija: pokalbiai apie mirtį smarkiai perdėti“ (angl. “Inflation: Talk of Death Greatly Exaggerated”), kuriame perspėjo nepasikliauti pasitenkinimu, kurį atnešė „netikra aušra“. „Algebris Investments“ fondo valdytojas Alberto Gallo garsiai svarstė, ar JAV ar Jungtinės Karalystės pareigūnai nepadarė „politinės klaidos“, suteikdami pernelyg daug laisvės monetarinei politikai.
Šis naratyvas liudija, kad vėl atsigaunanti infliacija, atsirandanti dėl įtemptų darbo rinkų, gali priversti politikos formuotojus paskubomis atšaukti dabartines ypač žemas palūkanų normas ir atsisakyti obligacijų pirkimo programų.
„Jei darbo rinka pradės taikyti vis didesnį spaudimą darbo užmokesčiui, nutrūks tiekimo grandinės, sumažės produktyvumas ir pradės augti infliacija, centriniams bankams teks daug nuveikti, kad pataisytų savo monetarinę politiką“, – neseniai „Bloomberg Television“ interviu kalbėjo „Barclays Plc“ generalinis direktorius Jesas Staley.
Investuotojai kol kas taip nemano. Obligacijų rinkos infliacijos lūkesčių matuoklis nuo 2019 m. pradžios sunkiai laikėsi aukščiau 2 proc., o dabar siekia apie 1,66 proc.
Nors tai žymi šiokį tokį pakilimą nuo žemiausio lygio 2019 m., Federalinės rezervų sistemos pareigūnams jis vis dar atrodo per silpnas. Netgi sausio mėnesio aukštesnis negu tikėtasi užimtumo augimas nesuteikė jiems priežasties prognozuoti spartesnį kainų kilimą.
„Kol nepamatysime, kad žemas nedarbo lygis daro didelį teigiamą spaudimą infliacijai, negalėsime girtis visišku užimtumu“, – sausio 31 d. „Bloomberg Television“ teigė Federalinės rezervų sistemos vicepirmininkas Richardas Clarida.
Jeigu ką, Federalinės rezervų sistemos pareigūnai labiau nerimauja dėl to, kad kainos bus pernelyg žemos. Šiuo metu jie peržiūri savo politiką, ir viena iš siūlomų idėjų yra „pasivijimo strategija“, pagal kurią infliacijai kurį laiką leidžiama viršyti 2 proc. tikslą, siekiant kompensuoti ankstesnę nesėkmę.
„Allianz Global Investors“ fondo valdytoja Lucy Macdonald praėjusį mėnesį pastebėjo, kad Didžiosios Britanijos „nepaprastai įtempta“ darbo rinka – ir buferinio biudžeto perspektyva – galimai žada spartesnę infliaciją. Visgi Anglijos banko tai neįtikina, o politikos formuotojai sausio 30 d. susitikime jaudinosi, kad kainų spaudimas staiga pasidarė pernelyg mažas.
Tai sutampa su Didžiojo septyneto centrinių bankų valdytojų nuomone. Remiantis EBPO duomenimis, G-7 vartotojų kainų augimo vidurkis per visus 2019 m. išliko mažesnis nei 2 proc. Tai glumina politikos formuotojus, kurie ilgą laiką tikėjo, kad ryšys tarp infliacijos ir užimtumo yra atvirkštinis (dar žinomas kaip Filipso kreivė). Įtemptos darbo rinkos, kaip kad yra dabar, turėtų pakelti tiek atlyginimus, tiek kainas.
Europos centrinis bankas praėjusiais metais atnaujino skatinimo programą, tačiau bent jau praėjusią savaitę jo prezidentė Christine Lagarde kainų perspektyvą apibūdino kaip „silpną“.
Stevenui Majorui, „HSBC Holdings Plc“ fiksuotų pajamų tyrimų pasauliniam vadovui, atsinaujinusios spekuliacijos dėl infliacijos atsigavimo yra tarytum daug kartų matytas filmas.
„Kodėl kiekvienus metus pradedame nuo šios temos? – praėjusią savaitę kalbėjo jis interviu „Bloomberg Television“. – Egzistuoja kažkoks ilgametis optimizmas, mano galva, šiek tiek perdėtas, ir jis labai greitai išsivadėja.“
Žinoma, bus ir netikėtumų, ir išimčių. Kinijoje dėl koronaviruso protrūkio praėjusį mėnesį infliacija išaugo iki aukščiausio lygio per aštuonerius metus, kadangi transporto sutrikimai padidino maisto kainas. Sausio mėnesį netikėtas kainų augimas užfiksuotas Norvegijoje.
Čekijos politikos formuotojai praėjusią savaitę pakėlė palūkanų normas, – galimas daiktas, tai bus vienintelis padidėjimas šiais metais, – mėgindami sukontroliuoti vartotojų kainas. Švedijos Riksbankas 2019 m. pabaigoje nutarė atsisakyti neigiamų skolinimosi išlaidų, tvirtindamas, kad infliacija šalyje yra jau pakankamai stipri.
Kai kurie investuotojai ir toliau laikosi nuomonės, kad spartesnis kainų augimas atneš platesnių pasekmių, tik ne taip greitai.
„Artimiausiu metu infliacijos nenumatome – manome, kad dėl globalizacijos ir technologijų Filipso kreivės kol kas išliks tiesios“, – tikina Nicola Mai, „Pimco“ portfelio valdytojas. Tačiau „atsižvelgdami į fiskalinį aktyvizmą ir tai, kad centriniai bankai iš tiesų pirmenybę teikia didesnei, o ne mažesnei infliacijai, manome, kad vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu galime tikėtis atsigavimo.“
Ką sako „Bloomberg“ ekonomistai
„Darbuotojų samdymo tendencija yra stipri, suteikianti tvirtą pagrindą vidaus augimui. Vis dėlto artimiausiu metu jai mes iššūkį silpnas pasaulinis augimas ir tiekimo grandinės sutrikimai dėl koronaviruso protrūkio.“ – Carlas Riccadonna, Yelena Shulyatyeva ir Eliza Winger.
