Supertanklaivis „Grace 1“ balandžio viduryje paėmė iranietiškos naftos krovinį iš Chargo salos terminalo ir leidosi į ilgą kelionę aplink pietinį Afrikos smaigalį į rytinę Viduržemio jūros pakrantę. Laivas buvo sulaikytas, nes buvo manoma, kad jis vyksta į naftos perdirbimo gamyklą, kuri priklauso Sirijos naftos ministerijai – subjektui, kuriam taikomos Europos Sąjungos sankcijos.

Kelionė iš Irano į Siriją palei Afrikos pakrantę reiškia 23 300 kilometrų, palyginus su maždaug 6500 kilometrų per Raudonąją jūrą ir Sueco kanalą. Kam reikia tokio aplinkinio maršruto? Nes iranietiškos naftos nepriima Egiptą kertančio ir Raudonąją su Viduržemio jūra jungiančio naftotiekio „Sumed“ savininkai. Ji taip pat uždrausta „Eilat-Ashkelon“ naftotiekyje, einančiame per Izraelį, kurio pirminis tikslas buvo persiųsti Persijos įlankos šalies naftą į Viduržemio jūrą.

Pastaruoju metu laivai, gabenantys Irano žaliavą į Siriją, nebegali naudotis ir Sueco kanalu. Tai jau kažkas nauja, nes naftos prekyba tarp dviejų šalių nuo 2016 iki 2018 m. vandens keliu vidutiniškai siekė 50 000 barelių per dieną. Visi laivai, dalyvaujantys minėtame transportavime, kurie nebuvo išmontuoti ar parduoti, pateko į laivų, vykdančių sankcionuotą veiklą, sąrašą, kuris kovo mėnesį buvo paskelbtas JAV Iždo departamento Užsienio turto kontrolės biuro.

Vieno iš šių laivų, „Suezmax“ tanklaivio „Sea Shark“ likimas – gera pamoka kitiems. Lapkričio gale, pakrautas maždaug 1 milijonu barelių Irano naftos, jis pasiekė pietinę prieigą prie Sueco kanalo, tačiau po dienos apsisuko ir išplaukė atgal, kaip rodo „Bloomberg“ surinkti tanklaivių sekimo duomenys. Paskui jis beveik penkis mėnesius praleido prie Egipto pakrantės, prieš sugrįždamas į Suecą balandžio gale. Jis vis dar ten, ir jis vis dar pilnas naftos. Prieš šią painią kelionę laivas nuo 2017 iki 2018 m. atliko ne mažiau kaip 11 reisų, gabendamas naftą iš Irano į Siriją.

Tai nereiškia, kad Irano žaliava yra visiškai uždrausta vandens keliuose, nes laivai, nukreipti į Turkiją, vis dar gali praplaukti. Tačiau tai reiškia, kad į Siriją keliaujantys krovininiai laivai turi plaukti daug ilgesniu maršrutu aplink Afriką, ir kad didesnis laivas tokioje kelionėje būtų ekonomiškiau – tarkim, „Grace 1“ gali pergabenti du kartus daugiau naftos negu „Sea Shark“. Tačiau tas maršrutas eina per Europos Sąjungos vandenis, nes laivai įplaukia į Viduržemio jūrą – ir būtent čia buvo sulaikytas „Grace 1“. Gibraltaro vyriausybė paneigė Ispanijos užsienio reikalų ministerijos tvirtinimą, esą veiksmas buvo atliktas JAV prašymu.

Jei Sirija negali gauti iranietiškos nafos jūros keliu, kaipgi sausumos kelias? Tai būtų sudėtinga. JAV sąjungininkės kontroliuoja didžiąją dalį naftos gavybos teritorijos pačioje Sirijoje, o Amerikos pajėgos – daugelį perkėlų iš Irako į Siriją, kurios galėtų būti panaudotos sausumos maršrutui Irano produkcijai gabenti.

Sirijai neabejotinai reikia importuoti naftą. Atmetus visas normalias priežastis, prezidentas Basharas Al-Assadas yra pasiryžęs kariauti. Kadangi sankcijos smarkiai suvaržė jo potencialių tiekėjų visatą, jam belieka atsigręžti į savo rėmėjus.

Jei kontrabandos maršrutai, kuriuos savo nebefunkcionuojančiame kalifate įsteigė ISIS, siekdami eksportuoti naftą iš Sirijos, šiuo metu neveikia į priešingą pusę – labai tikėtina, kad netrukus veiks.

Arba galbūt dalis kuro, tiekiamo Rusijos kariniams orlaiviams ir Sirijoje veikiančioms transporto priemonėms išlaikyti, ras kelią į Sirijos valstybę.

Sirijos vyriausybė turi du didelius naftą gaminančius bičiulius: Iraną ir Rusiją. Nebegalėdama gauti naftos iš pirmojo, ji, matyt, turės kreiptis į antrąjį. Tai kelia galybę naujų potencialių pavojų. Vienas dalykas – sulaikyti Irano laivą Gibraltaro sąsiauryje. Sustabdyti Rusijos laivą Egėjo jūroje – visai kas kita.