Pagal Kalifornijoje, Niujorke, Švedijoje, Nyderlanduose ir Italijoje pasiūlytas taisykles (jos taip pat svarstomos Jungtinėje Karalystėje ir ES), mados kompanijos turės finansuoti tekstilės perdirbimo programas, daugeliu atvejų sumokėdamos už pagamintų drabužių kiekį. Pagal šias „išplėstinės gamintojo atsakomybės“ (angl. extended producer responsibility, EPR) schemas, parengtas pagal kitų sunkiai perdirbamų prekių, pvz., baterijų, čiužinių ir aštrių medicininių instrumentų, perdirbimo programas, mados prekių ženklai, priklausomai nuo pagaminamos produkcijos, turės mokėti mokesčius arba išvystyti savas perdirbimo programas.
Mados pramonės atliekos – vis didėjanti ir praktiškai nekontroliuojama problema. ES kasmet susidaro apie 4 mln. tonų tekstilės atliekų, o JAV 2018 m. – net 17 mln. tonų, arba 80 proc. daugiau nei 2000 m. Drabužiai, kurie nepatenka į vietinius sąvartynus, paprastai dideliais kiekiais būna siunčiami į pasaulio pietų šalis. Ganos organizacijos „Or Foundation“, kuri pasisako už mados atliekų reformą, duomenimis, kiekvieną savaitę į Ganą atkeliauja net 15 milijonų vienetų nereikalingų drabužių.
EPR taisyklėmis siekiama, kad mados prekių ženklai prisiimtų atsakomybę už savo sukurtą problemą. „Tai verčia verslą apgalvoti savo veiklos pėdsaką, mąstyti iš viršaus į apačią ir klausti savęs: „Kiek turime gaminti ir kaip galime užtikrinti, kad už tai nereikės papildomai mokėti?“ – sakė mados teisės advokatė ir „Fashion CUTS“ konsultantė Betina Baumgarten.
Tekstilės gaminių EPR programų rėmėjai tikisi, kad jos padės sumažinti perteklinę gamybą, paskatins perdirbimo inovacijas ir privers įmones gaminti kokybiškesnius produktus. Taip pat tikėtina, kad EPR mokesčiai bus perkelti vartotojams, nes būtent pigių drabužių troškulys didina perteklinį vartojimą. Tačiau kainų padidėjimas „turėtų būti gana žymus“, kad būtų pažabotas serijinis apsipirkimas, teigė Nusa Urbancic, „Changing Markets Foundation“ kampanijų direktorė.
Daugumoje šalių, kuriose svarstomos tekstilės gaminių EPR programos, vis dar diskutuojama dėl mokesčių. Orientuotis galima į Prancūziją: šioje šalyje nuo 2007 m. vykdoma programa, pagal kurią kiekvienos kompanijos finansinis įsipareigojimas priklauso nuo praėjusiais metais pagamintų prekių kiekio. Produktai suskirstomi į 107 kategorijas – nuo drabužių iki avalynės ir buitinės patalynės – ir toliau susegmentuojami pagal svorį. 2021 m. į šią programą buvo įtraukta daugiau nei 6000 prekių ženklų, kurie bendrai paėmus sumokėjo 51 mln. eurų mokesčių už 2,8 mlrd. gaminių. Vidutiniškai tai sudarė maždaug 8500 eurų vienai kompanijai, arba 0,16 euro už vieną drabužį.
„Or Foundation“ teigia, kad mokesčiai turėtų prasidėti nuo 0,50 dolerio už drabužį ir augti bent iki 2,50 dolerio, atsižvelgiant į daikto pakartotinio naudojimo ir perdirbimo sąnaudas bei jo irimo poveikį. Mažesni mokesčiai, kokie yra taikomi Prancūzijoje, „yra tikrai per maži, kad galėtų daryti bent kokį poveikį“, sakė viena iš „Or Foundation“ įkūrėjų ir direktorė Liz Ricketts. Prancūzijos vyriausybė pati pripažino, kad jos nustatyti mokesčiai per maži; lapkričio mėnesį ji liepė EPR programą vykdančiai grupei pasiūlyti naujus kainodaros kriterijus.
Kalifornijoje ir Konektikute sėkmingai įgyvendinamos čiužinių EPR programos rodo, kad tokio pobūdžio schemos padeda perdirbti nemažai atliekų. Konektikute, kur EPR mokesčiai įmonėms siekia 11,75 dolerio už čiužinį, perdirbama apie 76 proc. išmestų čiužinių. Kalifornijoje, kurioje įmonėms taikomas 10,50 dolerių mokestis už čiužinį, 2021 m. perdirbta 1,6 mln. čiužinių ir pakartotiniam panaudojimui atgauta apie 50 tūkst. tonų medžiagų.
Mados kompanijos jau pradėjo kurti savo perpardavimo programas arba perparduoti prekes per tokias platformas kaip „ThredUp Inc.“. Daugelis EPR politikos krypčių reikalautų, kad įmonės rinktų panaudotus gaminius, įskaitant schemą, kuri liepos mėnesį įsigalios Nyderlanduose. Drabužių gamintojai, tokie kaip „Levi Strauss & Co.“, „Madewell Inc.“, „Zara“ (priklausanti „Inditex SA“) ir „Hennes & Mauritz AB“, jau daugelį metų vykdo savanoriškas drabužių grąžinimo programas, tačiau jos nėra pakankamai didelio masto, kad sumažintų bendrą atliekų kiekį.
„[Tai] daugiausia pavienės pastangos padidinti aukštos kokybės drabužių ekonominę vertę, o kitų tekstilės gaminių ir medžiagų problema lieka nesprendžiama, – 2022 m. dokumente nurodė „Ellen MacArthur Foundation“. – Mums reikia kolektyvinės sistemos ir infrastruktūros, kad galėtume įprasminti panaudotų tekstilės gaminių vertę.“
Tekstilės perdirbimas, žinoma, patrauklus, tačiau šiuolaikinius drabužius – pagamintus iš tūkstančių medžiagų mišinių, tarp kurių rastume poliesterį, elastiką, medvilnę, linę ir šilką, – perdirbti, kaip žinia, sunku. Naudotų drabužių išrūšiavimas ir perdirbimas yra brangus ir reikalauja daug darbo, o iš mišrių pluoštų pagamintiems drabužiams perdirbti reikalingos technologijos dar vis kuriamos. Tai reiškia, kad daugelis drabužių, atiduotų „perdirbti“, iš tiesų panaudojami kaip izoliacinės medžiagos arba susmulkinami į skudurus.
Kai kurie prekių ženklai EPR schemas vertina kaip išlaidų pasidalijimo mechanizmą, kuris padėtų padidinti perdirbimo mastą, sakė Joanne Brasch, „California Product Stewardship Council“, padėjusio parengti šiuo metu valstijoje svarstomą tekstilės EPR įstatymo projektą, specialiųjų projektų vadovė. Projekte numatytos dotacijos ir mokslinių tyrimų fondai naujoms perdirbimo technologijoms finansuoti. „H&M“ įstatymo projektui pritarė, teigdama, kad iki 2030 m. nori panaudoti 100 proc. perdirbtų arba tvariai gautų medžiagų, tačiau daugelis tokių medžiagų „dar nėra komerciškai prieinamos ar netgi išrastos“.
„Lululemon Athletica Inc.“ neseniai sudarė partnerystę su Sidnėjuje įsikūrusia „Samsara Eco“, kad drabužių atliekas paverstų perdirbtu nailonu ir poliesteriu. Sietle įsikūrusi medžiagų inovacijų kompanija „Evrnu“ taip pat siekia paversti drabužių atliekas naujų audinių verpalais. Pirmąjį jos gaminį – „Nucycl“, pagamintą iš nebenaudojamų tekstilės gaminių, kurio sudėtyje yra 98 proc. medvilnės – jau naudoja „Zara“ ir „Pangaia“.
Tačiau drabužių su dideliu poliesterio kiekiu pavertimas naujais audiniais yra brangus ir technologiškai sudėtingas, be to, kyla mikroplastiko taršos pavojus. „Norint naujų išradimų, reikia nemažai kapitalo, – sakė „Evrnu“ vadovė Stacy Flynn. – Prekių ženklai neturi čekių knygelių, kad galėtų investuoti. Drabužių pramonėje neturime inovacijų vamzdyno, kuris padėtų išspręsti tokio masto problemą.“
EPR programos taip pat pagerintų tekstilės atliekas rūšiuojančių ir pakartotinai naudojančių perdirbimo įmonių perspektyvas, sakė Chloe Songer, „SuperCircle“, padedančios kompanijoms tvarkyti tekstilės atliekas, bendraįkūrėja ir generalinė direktorė. Šioms operacijoms reikia didelio medžiagų kiekio, kad procesas būtų ekonomiškas. Nors smulkias medvilnės skiauteles iš apatinio trikotažo ar marškinėlių sukaupti sunku, EPR programos galėtų padėti perdirbėjams surinkti daugiau tekstilės atliekų.
EPR šalininkai teigia, kad šios programos taip pat daro poveikį ir pirminėms drabužių pramonės grandims. Perpardavimas, nuoma ir taisymas padeda užtikrinti, kad drabužiai prieš patekdami į atliekų srautus būtų dėvimi daugiau kartų, tačiau prekių ženklai turi „permąstyti, kaip jie kuria drabužius, kad pakartotinis naudojimas ir perdirbimas būtų ekonomiškai efektyvūs“, sakė Rachel Kibbe, „American Circular Textiles Group“, siekiančios politinio reguliavimo tekstilės pramonėje, vadovė.
Geresnis produktų dizainas, patobulinti rūšiavimo mechanizmai ir daugiau perdirbamų medžiagų savo ruožtu padėtų sumažinti naštą, tenkančią pasaulio pietų šalims, kuriose didžioji dalis dėvėtų tekstilės gaminių tampa aplinkai pavojingomis atliekomis. Šiuo metu šalys, priimančios ir tvarkančios pagal EPR programas surinktus drabužius, iš šių fondų negauna jokios finansinės paramos.
„Jei atliekų krizė, kurią kasdien matome čia, Akroje, ką nors ir įrodo, tai tik tai, kad drabužių mūsų planetoje yra absurdiškas perteklius, – sakė L. Ricketts iš „Or Foundation“. – Ekologinei žalai atitaisyti reikės milžiniškų pastangų, bet tam mes čia ir esame.“
