Naujasis įstatymas draudžia valiutos keitimo įstaigoms rodyti praeiviams valiutų tarifus. Tai gali atrodyti kaip grynas menkniekis – nebent žinotumėte šių iškabų vaidmenį nūdienos Rusijos istorijoje.

1937 m. Josifas Stalinas įtvirtino valstybinį monopolį valiutų operacijoms visoje Sovietų Sąjungoje. Tai reiškė, kad vyriausybė pati nustatydavo valiutų keitimo kursus, neturinčius nieko bendra su rublio rinkos verte. Valiutos keitimas (juodosios) rinkos kainomis buvo laikoma nusikaltimu. Ir tik 1991 m. lapkričio 15 d., likus kiek daugiau nei mėnesiui iki Sovietų Sąjungos subyrėjimo, draudimas buvo atšauktas: prezidentas Borisas Jelcinas legalizavo visas mainų operacijas ir davė pradžią valiutos keityklų manijai.

Nuo tos akimirkos bet kas galėjo atidaryti valiutos keitimo biurą, ir žmonės tą ir darė – išnuomotuose butuose, autobusuose, parduotuvių užkampiuose. Dauguma gatvėse turėjo pasikabinę ar išsistatę iškabas, o 1992 m., kai kainos tapo laisvos, tos iškabos virto ženklais, žyminčiais hiperinfliacijos šėlsmą per ateinančius trejus metus. Mylimiausia rusų valiuta tapo doleris; 10-ojo dešimtmečio viduryje JAV valiutos grynasis importas viršijo 30 milijardų dolerių per metus. Valiutų keityklos klestėjo. Žmonės, sulig Sovietų Sąjungos žlugimu praradę visas santaupas, dabar pasitikėjo tik po čiužiniu pakištu doleriu.

Vėliau, 1998 m., valiutos keityklų iškabos ėmė keistis po keletą kartų per dieną: Rusija susitaikė su savo vidaus skola ir nustojo remti vietinę valiutą. Kadangi internetas dar tik žengė pirmuosius žingsnius, iškabos buvo pati patogiausia žiniasklaidos priemonė; rusams nereikėjo laukti, kol pasirodys rytinis laikraštis, kad žinotų: metas bėgti ir pirkti – ką nors, bet ką – už jiems dar likusius rublius.

Vėlesniais metais valiutos keityklų iškabos rodė vis stabilesnį rublį, ir tai atspindėjo sugrįžusi pasitikėjimą nacionaline valiuta. Rublis ėmė atrodyti patikimesnis, nes naftos kainos 2000 m. išaugo; 2006 m. parlamentas uždraudė įmonėms sieti savo kainas su doleriu. Tačiau valiutos keityklų iškabos jau buvo virtusios tam tikru įpročiu ir naujienų šaltiniu tiems, kas atidžiai nesekė įvykių. Jeigu pasikeitė keitimo kursas – vadinasi, kažkas bus.

2014 m., kai rublis nukrito kartu su naftos kainomis, visų žvilgsniai vėl nukrypo į iškabas. Jeigu pro langą nė vienos iškabos nesimatė, galėjai atsidaryti specialiai sukurtą lakonišką internetinį puslapį pavadinimu „Rusiškasis dzenas“, kuriame buvo rodomi pagrindinių valiutų kursai ir naftos kainos besikeičiančiame Naujojo amžiaus fone.

Galbūt valiutos keityklų iškaboms buvo lemta išnykti kartu su spausdintais laikraščiais. Tačiau yra ir kitų priežasčių, kodėl vyriausybė nusprendė jų pagaliau atsikratyti.

Oficialiai Rusijos nacionalinis bankas, kuris ir pasiūlė naująjį teisės aktą, nori padaryti galą daugybei nelegalių šalies valiutos keityklų, kurios nepriklauso licencijuotiems bankams. Nacionalinio banko atstovai teigia, kad šitie abejotini „kioskeliai“ gali egzistuoti tik todėl, kad reklamuojasi gatvėje. Tačiau naujasis draudimas galios ir bankams.

Šį pokytį taip pat gali lemti neseniai kilusi Rusijos valdžios institucijų alergija doleriui, susijusi su Jungtinių Valstijų paskelbtomis sankcijomis ir dar griežtesnių apribojimų laukimu. Nors banko atstovai teigia, kad Rusija nesiruošia uždrausti nei dolerių, nei Jungtinių Valstijų finansų sistemos, nacionalinis bankas pastaruoju metu savo atsargas verčia auksu, eurais ir juaniais, o investicijas į JAV skolą perkelia į užsienį.

Žinoma, tikslinga parengti žmones galimam dolerinių indėlių (maždaug 27 proc. visų indėlių) konvertavimui, jeigu įsigalios griežtesnės sankcijos. Taip pat išmintinga paslėpti augantį dolerį toliau nuo rusų, savo indėlius laikančių rubliais ir ta pačia valiuta gaunančių atlyginimą, akių.

Rusijos remiama rytinėje Ukrainos dalyje esanti vadinamoji Donecko Liaudies Respublika iškabas uždraudė dar birželio mėnesį – iš jų galima pasimokyti, kad toks žingsnis gali būti pavojingas. Kai rublis krenta – o rublis yra viena nepatikimiausių valiutų, 12,86 proc. pralaiminti dolerio atžvilgiu – promaskvietiška „respublikos“ valdžia suskumba nerimauti, kad jos žmonės gali pradėti apgailestauti nusigręžę nuo Ukrainos ir jos rėmėjų Vakaruose.

Galiu nesunkiai įsivaizduoti, kad ir Kremlius galvoja panašiai. V. Putinas praranda populiarumą, o valiutos keityklų demonstruojama žinia vargu ar gali padėti. „Valiutos keityklų iškabos buvo paskutinė nepriklausoma nacionalinė žiniasklaida, – feisbuke pašmaikštavo scenaristas iš Maskvos Olegas Kozyrevas. – Jos kiekvieną dieną skelbė tiesą. Todėl ir buvo uždraustos“.

Aš pats tų bjaurių iškabų tikrai nepasigesiu. Tik bijau, kad O. Kozyrevo pokšte slypi daugiau tiesos, nei drįsta pripažinti Kremlius – galbūt net sau pačiam.