Ruošdamiesi ekonomikos augimui, investuotojai taip pat ruošiasi neišvengiamai jo pasekmei: Europos centrinio banko nepaprastosios padėties finansavimo atšaukimui. Labiausiai įsiskolinusioms regiono ekonomikoms, įskaitant nuo seno šlubuojančią Italiją, tai reiškia akistatą su rinkos jėgomis, kurių jos nepajėgs suvaldyti. „Citigroup Inc.“ jau nuo birželio ruošiasi silpnėjančiam obligacijų pirkimui, o „M&G Investments“ teigia, kad metas pradėti trumpinti periferines skolas.
Dėl dramatiškų ECB priemonių per pastaruosius metus euro zonos skolinimosi išlaidos dar niekada nebuvo taip atribotos nuo rizikos. Didžioji regiono dalis išgyvena giliausią nuosmukį nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, deficitas išaugo, o skolos siekia dar neregėtą lygį.
Tačiau investuotojas, skolinantis Italijai pinigų dešimties metų laikotarpiui, gali tikėtis tik maždaug 0,75 proc. palūkanų normos. Graikijos obligacijų, kurias visos trys pagrindinės kredito reitingų agentūros laiko nepageidaujamomis, palūkanų normos yra mažesnės nei 1 proc. Prieš dešimtmetį euro zonos skolų krizė padidino jų pajamingumą iki 40 proc. su kaupu.
„Kredito riziką Europos šalyse laikinai pašalinsite tik tada, kai atsidursite krizėje, – sakė Ericas Lonerganas, „M&G“ pinigų valdytojas. – Problema ta, kad kai krizė pasibaigia, jūs grįžtate prie rinkos jėgų savo obligacijų rinkoje ir kai kurie iš tų skaičių atrodo tikrai labai prastai. Ironiška, bet atsigavimas Europai kelia grėsmę.“
Euro zonos skolų ralis ėmė mažėti daugiausia dėl ECB pandeminės 1,85 trln. eurų obligacijų pirkimo programos, kuri padėjo papildyti investuotojų kišenes. Vien per pastaruosius metus Italijos obligacijų turėtojai uždirbo daugiau nei 10 proc., rodo „Bloomberg Barclays Indices“. Per dešimtmetį jie savo pinigus beveik padvigubintų.
„Dėl ECB šalis gali refinansuoti skolas su daug mažesniu pajamingumu, taigi krizė Italijai buvo netikėtai geras dalykas, – teigia Hendrikas Tuchas, „Aegon Asset Management“ fiksuotųjų pajamų vadovas. – Mažas Italijos valstybės obligacijų pajamingumas ir spredai patvirtinami ne Romoje, bet Briuselyje ir Frankfurte, ir tai yra pagrindinė ilgalaikės Italijos valstybės obligacijų perspektyvos problema.“
Nors ECB pirmininkė Christine Lagarde šią savaitę sakė, kad dar „per anksti“ kalbėti apie paramos mažinimą, sparčiai artėja diskusijos apie tai, ką ir kada daryti. Kai kurie politikos formuotojai birželio mėnesio susitikime yra pasirengę tvirtinti, kad pandemijos pirkimų programa turėtų būti pradėta švelninti jau trečiąjį ketvirtį, penktadienį pranešė „Bloomberg“, remdamasis šaltiniais, kurie yra susipažinę su vidiniais svarstymais.
Nepaisant raminančių Ch. Lagarde žodžių, tokios kalbos atkreips investuotojų dėmesį. Nebegaunant paramos, vėl bus atsigręžta į skolas Graikijoje, Italijoje ir Ispanijoje, kurios 2020 m. toliau augo dėl būtinųjų sveikatos ir krizės išlaidų, svarstant, ar jas kada nors bus galima suvaldyti.
„PGIM Fixed Income“, valdančio apie 968 mlrd. dolerių, pasaulinių obligacijų vadovas Robertas Tippas palaiko periferinių obligacijų tendenciją, kurią stebėjo nuo praėjusios valstybių skolų krizės, tačiau jau pradeda nerimauti dėl jų perspektyvos sumažėjus paramai.
„Kyla rizika, kad perėjimo iš šios aktyvaus stimuliavimo aplinkos atgal į fiskalinį teisingumą procesas bus sudėtingas, – sakė jis. – Kai kurių iš šių šalių pagrindai yra klibantys.“
Kol kas Europos Sąjungos valstybės narės rengiasi leisti pinigus, gautus iš bloko atkūrimo fondo, kadangi apytikriai metų viduryje bus pradedami išmokėti grynieji. Italijos ministras pirmininkas Mario Draghi, buvęs ECB prezidentas, kuriam atiteko laurai už euro išgelbėjimą per paskutinę skolų krizę, daugiau nei 200 milijardų eurų lėšų planuoja skirti Italijos ekonomikos pertvarkymui.
Nors šis stimulas padės šaliai atsigauti, vis dėlto kyla klausimas, ar jis sužadins pakankamai tvarų augimą, kad padėtų atsikratyti milžiniškos Italijos skolų krūvos, šiuo metu sudarančios apie 160 proc. ekonominės produkcijos. „Fitch Ratings“ šį mėnesį perspėjo, kad Graikijos skolos ir BVP santykis šiemet išliks didesnis nei 200 proc., o nesugebėjus jo sumažinti, šalies reitingai gali būti neigiami.
Kitas svarbus klausimas – kada ES iš naujo įves fiskalines taisykles, kurios buvo sustabdytos pandemijos metu, ir kokia bus jų forma. Nors kai kurių šalių fiskalinę situaciją būtina skubiai spręsti, pernelyg griežti tikslai, pavyzdžiui, deficito klausimais, gali padaryti daugiau žalos nei naudos nustekendami ekonomikas.
„Saxo Bank A/S“ – vienas iš pagrindinių Europos periferijos pražūties pranašų – perspėja, kad artėja antroji valstybės skolų krizė, kuri prasidės užsienio investuotojų pasitraukimu iš Graikijos, kur jiems priklauso 90 proc. skolos. „Saxo“ nerimauja, kad JAV obligacijų pajamingumui esant 60 bazinių punktų aukštesniam nei metų pradžioje, o valiutų apsidraudimo lygčiai tampant vis palankesnei, investuotojai mieliau nukreips pinigus tenai, o ne į aukštesnio pajamingumo Europos obligacijas.
ECB ši dilema dar kartą lems kovą su įprastu euro zonos iššūkiu: kaip nustatyti pinigų politiką 19 šalių, kurių ekonominė, infliacijos, nedarbo ir skolų situacija yra visiškai skirtinga. Jei jis pradės griežtinti politiką, pralaimės periferinės šalys, o didžiulį jų deficitą bus dar sunkiau finansuoti.
„Labai sunku numatyti ką nors kito, išskyrus fiskalinį taupymą, – teigia E. Lonerganas iš „M&G“. – Nežinau, kada tai įvyks, bet manau, kad jūsų šansai bus tikrai dideli, jei dabar pažvelgsite į pažeidžiamiausias Europos obligacijų rinkos dalis.“
